Homo luzonensis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Homo luzonensis
CCH1 – 67 000 m. senumo trečiojo padikaulio fosilija, priskiriama Homo luzonensis.
Homo luzonensis padikaulis
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Mammalia)
Būrys: Primatai
(Wikispecies-logo.svg Primates)
Šeima: Hominidai
(Wikispecies-logo.svg Hominidae)
Gentis: Žmonės
(Wikispecies-logo.svg Homo)
Rūšis: Homo luzonensis
(Wikispecies-logo.svg Homo luzonensis)
Binomas
Homo luzonensis
Détroit et al., 2019

Homo luzonensis – išnykusi Homo genties rūšis, apie kurios atradimą paskelbta 2019 m.

2007 m. Callao oloje, esančioje Filipinų Lusono saloje, Philip J. Piper atrado hominino trečiąjį padikaulį. Florent Détroit iš pradžių jį priskyrė šiuolaikiniams žmonėms. Remiantis radiometriniu datavimu, atrastojo padikaulio amžius – 66 700 ± 1000 metų, o susijusių gyvūnų liekanų bei hominino danties, rasto 2011 m., apytikris amžius – 50 000 metų.[1]

2019 m. Florent Détroit su kitais mokslininkais aprašė vėliau atrastas „dar dvylika homininų kūno dalių, priklausiusių bent trims skirtingiems individams ir atrastų tame pačiame stratigrafiniame Callao olos sluoksnyje, kaip ir anksčiau atrastas padikaulis“. Šie mokslininkai priskyrė fosilijas naujai atrastai Homo luzonensis rūšiai, remdamiesi skirtumais tarp atrastosios ir jau anksčiau žinomų Homo genties rūšių, įskaitant H. floresiensis bei H. sapiens.[1][2][3] Vis dėlto kai kurie mokslininkai laikosi nuomonės, kad reikia papildomų įrodymų, patvirtinančių, kad atrastos fosilijos iš tikrųjų priklauso naujai rūšiai. Anot jų, gali būti, jog fosilijos priklausė kuriai nors prie vietinių sąlygų prisitaikiusiai Homo genties rūšies atstovų populiacijai (pvz., H. erectus ar Denisovo žmonėms).[4]

Rūšies charakteristika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Callao olos, kur buvo atrastos homininų fosilijos, vidus.

Nors pagal pradinę hipotezę žmonės Filipinų salyną pasiekė sausumos tiltais, susidariusiais paskutiniu ledynmečiu nusekus vandens lygiui, šiuolaikiniai batimetriniai Mindoro bei Sibutu sąsiaurių tyrimai parodė, kad šie sąsiauriai niekad nebuvo visiškai užsivėrę. Tai reiškia, kad norint pasiekti Lusoną ir kitas Filipinų salas, buvo būtina persikelti jūra.

Penki iš septynių atrastų fosilizuotų dantų, priskiriamų H. luzonensis.

Atrasti šių homininų krūminiai dantys yra nedideli, o tai verčia manyti, kad ši rūšis, kaip ir H. floresiensis,[4] gyvendama saloje evoliucijos metu sumažėjo. Visgi kol kas nustatyti H. luzonensis ūgio nėra įmanoma. Vieno iš specialistų, nedalyvavusių tiriant ir aprašant naują rūšį, nuomone, šių homininų pirštų išlinkimas rodo, kad galbūt jie galėję laipioti medžiais.[4]

Drauge su homininų fosilijų liekanomis buvo atrasta ir Filipinų elnio, šerno, išnykusios jaučių rūšies atstovo liekanų.[1] Kai kuriuose gyvūnų kauluose esama, kaip spėjama, kirtimo žymių, o tai rodytų, kad jie buvo užmušti.[5] Gretimoje San Pedro radimvietėje, esančioje Rizale, Kalingos provincijoje, Thomas Ingicco ir jo kolegos aptiko akmens įrankių bei beveik visiškai išlikusius fosilizuotus užmušto raganosio griaučius. Jų amžius – apie 700 000 metų.[6]

Atradimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2007 m. gegužės 5 d. tyrėjų komanda iš Filipinų, Prancūzijos ir Australijos, kasinėdami Callao olą, atrado trečiąjį padikaulį.[7] Morfologinės radinio charakteristikos rodė jį neabejotinai priklausant Homo genties atstovui, tuo metu tai buvo seniausios homininų liekanos, atrastos Filipinuose. 2010 m. fosilija buvo mokslininkų aprašyta ir priskirta H. sapiens rūšiai. 2011 m. buvo atrasti fosilizuoti pirštikauliai (rankos bei kojos pirštų) ir penki krūminiai dantys. Jie taip pat priskirti šiuolaikiniams žmonėms.

2019 m. balandį Florent Détroit ir kolegų atliktame moksliniame tyrime fosilijos priskirtos naujai archajinių homininų rūšiai, pavadintai Homo luzonensis. Šiuo metu fosilijos saugomos Filipinų nacionaliniame muziejuje.

Reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2019 m. žurnalo „Nature“ straipsnyje, aprašančiame H. luzonensis, pažymima, kad: „Dar vienos anksčiau nežinomos homininų rūšies egzistavimas į rytus nuo Voliso linijos vėlyvojo pleistoceno epochoje pabrėžia Pietryčių Azijos salų svarbą Homo genties evoliucijai.“[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 „A new species of Homo from the Late Pleistocene of the Philippines“. Nature, 568 (7751), 181–186 (2019). DOI:10.1038/s41586-019-1067-9. 
  2. „Laser ablation U-series analysis of fossil bones and teeth“. Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology, 416, 150–167 (2014 m. gruodžio mėn.). DOI:10.1016/j.palaeo.2014.07.023. 
  3. Zimmer, Carl. "A New Human Species Once Lived in This Philippine Cave – Archaeologists in Luzon Island have turned up the bones of a distantly related species, Homo luzonensis, further expanding the human family tree.", The New York Times, 2019-04-10. Nuoroda tikrinta 2019-07-14.
  4. 4,0 4,1 4,2 New species of ancient human unearthed in the Philippines“. Science, 364 (2019-04-10). DOI:10.1126/science.aax6501. 
  5. Manalo, Kathryn 2011. Preliminary Identification of Cut Mark Morphology on Animal Bones: Methods & Applications. Master Thesis, University of the Philippines Diliman.
  6. „Earliest known hominin activity in the Philippines by 709 thousand years ago“. Nature, 557 (7704), 233–237 (2018). DOI:10.1038/s41586-018-0072-8. 
  7. „New evidence for a 67,000-year-old human presence at Callao Cave, Luzon, Philippines“. Journal of Human Evolution, 59 (1), 123–132 (2010). DOI:10.1016/j.jhevol.2010.04.008.