Hohokamo kultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Hohokamo kultūros ir jos kaimynių arealas
Montesumos pilis Arizonoje

Hohokamo kultūra – indėnų archeologinė kultūra, ją išskyrė H. S. Gladvinas pagal Gilos upės slėnyje 1928 m. kasinėtas gyvenvietes; kultūra pavadinta pagal išnykusios hohokamų genties vardą.

Arealas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hohokamo kultūra 300 m. pr. m. e. – 1400 m. e. m. buvo paplitusi Šiaurės Amerikos pietvakarinėje dalyje, prie Gilos ir Salto upių (vidurio ir pietų Arizona, Sonora). Manoma, kad Hohokamo kultūra susiklostė susiliejus medžiotojų ir žemdirbių kultūroms.

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hohokamo kultūros žmonės – žemdirbiai, naudojo drėkinimo sistemas, augino pupas, kukurūzus, moliūgus ir vilnamedžius. Hohokamo kultūrai būdingi akmeniniai įrankiai, molinės ir akmeninės figūrėlės, pinti daiktai, spalvota lipdyta keramika, įvairių formų, puošta pirštų įspaudais, išdegta, tamsiai geltonos spalvos, tapyta raudonais, baltais ir juodais ornamentais. Skiriami keturi Hohokamo kultūros laikotarpiai: ankstyvasis (300 m. pr. m. e. – 500 m.), kolonijinis (500 m. – 900 m.), sėslusis (900 m. – 1100 m.) ir klasikinis (1100 m. – 1400 m.)

Ankstyvuoju laikotarpiu žmonės gyveno atvirose gyvenvietėse, apdrėbtose moliu pusiau žeminėse – virš negilios duobės iš medžio statytas vienos patalpos kvadratinis pastatas. Augino kukurūzus, rinko maistą, medžiojo, pradėjo naudoti drėkinimo sistemas – Gilos upės slėnyje aptikta apie 4,8 km ilgio drėkinimo kanalo įrenginių.

Kolonijiniu laikotarpiu žemdirbystė tobulėjo, kanalai tapo siauresni ir gilesni, plito drėkinimo sistemos, pradėta auginti vilnamedžius, padaugėjo gyventojų. Plėtojosi amatai, dirbiniai įvairių formų, įmantrūs; rasta meno dirbinių.

Sėsliuoju laikotarpiu gyvenvietes imta juosti sienomis. Svarbiausias laimėjimas – spalvotųjų metalų liejimas. Rasta varinių dirbinių, išlietų vaško formose.

Klasikiniu laikotarpiu, manoma, dėl iš Salto upės regiono atsikėlusių Salado indėnų, įvyko architektūrinių pakitimų: atsirado bendruomeninės paskirties pastatų, statytų iš nedegtų plytų ant didelių platformų, su kiemu. Imta auginti ir pupas, moliūgus. XIV a. drėkinimo kanalai išplito visame Salto upės slėnyje – buvo daugiau kaip 241 km ilgio kanalų, kai kurie XX a. atnaujinti. 1350 m. – 1450 m. dėl nežinomų priežasčių Hohokamo kultūros gyvenvietės apleistos. Manoma, kad Hohokamo kultūros žmonės buvo pimų ir papagų protėviai.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Hohokamo kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 612 psl.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Werner Arens, Hans Martin Braun: Die Indianer Nordamerikas: Geschichte – Kultur – Religion (aus der Reihe „Beck Wissen“). München 2004, ISBN 3-406-50830-8.
  • Paul R. Fish: Hohokam Culture Area. In: Guy Gibbon: Archaeology of Prehistoric Native America, New York, Garland Publishing, 1998, ISBN 0-8153-0725-X, p. 366 ff.
  • Gladwin, Harold S., 1965 Excavations at Snaketown, Material Culture.
  • Haury, Emil, 1978 The Hohokam: Desert Farmers and Craftsmen.
  • Chenault, Mark, Rick Ahlstrom, and Tom Motsinger, 1993 In the Shadow of South Mountain: The Pre-Classic Hohokam of La Ciudad de los Hornos," Part I and II.
  • Craig, Douglas B., 2001 The Grewe Archaeological Research Project, Volume 1: Project Background and Feature Descriptions.
  • Crown, Patrica L. and Judge, James W, editors. «Chaco & Hohokam: Prehistoric Regional Systems in the American Southwest.» School of American Research Press, Sante Fe, New Mexico, 1991. ISBN 0-933452-76-4.
  • Linda M. Gregonis, Karl J. Reinhard: Hohokam Indians of the Tucson Basin. University of Arizona Press, 1979, Archyvuota kopija 2009-10-03 iš Wayback Machine projekto. ISBN 0-8165-0700-7
  • George J. Gumerman, Emil W. Haury: Prehistory: Hohokam. In: William C. Sturtevant: Handbook of North American Indians vol. 9: Southwest. Smithsonian Institution, Washington 1979
  • Russell, Frank, 2006 (reprint), The Pima Indians.
  • Clemensen, A., 1992 Casa Grande Ruins National Monument, Arizona: A Centennial History of the First Prehistoric Reserve.
  • Plog, Stephen. Ancient Peoples of the American Southwest. Thames and Hudson, London, England, 1997. ISBN 0-500-27939-X.
  • Seymour, Deni J., 2007a A Syndetic Approach to Identification of the Historic Mission Site of San Cayetano Del Tumacácori. International Journal of Historical Archaeology, Vol. 11(3):269-296. Archyvuota kopija 2012-11-28 iš Archive.is projekto
  • Seymour, Deni J., 2007b Delicate Diplomacy on a Restless Frontier: Seventeenth-Century Sobaipuri Social And Economic Relations in Northwestern New Spain, Part I. New Mexico Historical Review, Volume 82, No. 4.
  • Seymour, Deni J., 2008a Delicate Diplomacy on a Restless Frontier: Seventeenth-Century Sobaipuri Social And Economic Relations in Northwestern New Spain, Part II. New Mexico Historical Review, Volume 83, No. 2.
  • Wilcox, David R., C. Sternberg, and T. R. McGuire. Snaketown Revisited. Arizona State Museum Archaeological Series 155, 1981, University of Arizona.
  • Wilcox, David R., and C. Sternberg. Hohokam Ballcourts and Their Interpretation. Arizona State Museum Archaeological Series 160, 1983, University of Arizona.
  • Wood, J. Scott 1987 Checklist of Pottery Types for the Tonto National Forest. The Arizona Archaeologist 21, Arizona Archaeological Society.