Hjumo giljotina

Davidas Hjumas

Hjumo giljotina, Hjumo dėsnis – problematiškas perėjimas nuo deskriptyvių teiginių (nusakančių, kaip yra) prie preskriptyvių teiginių (nusakančių, kaip turėtų būti). Nors moralės filosofai dažnai remdamiesi tuo, kaip yra, išveda kaip turėtų būti (arba kaip turėtumėme elgtis), tarp šių dviejų teiginių rūšių yra esminių skirtumų, kurie, dalies filosofų nuomone, neleidžia tokio perėjimo.

Šią problemą aprašė škotų filosofas Deividas Hjumas (angl. David Hume) savo 1739 m. išleistoje knygoje Traktatas apie žmogaus prigimtį:

„Aš pastebėjau, kad kiekvienoje iš moralės sistemų, su kuriomis man yra tekę susidurti, autorius kurį laiką samprotauja įprastai, nustato Dievo buvimą ar stebi žmogiškuosius reikalus; ir staiga aš nustebęs pamatau, jog vietoje įprastinių teiginių porų yra arba nėra, aš nebesusiduriu nė su vienu teiginiu, kuris nebūtų susietas su turėtų būti arba neturėtų būti. Šis pokytis įvyksta nepastebimai, vis dėlto jis nepaprastai reikšmingas. Juk jei šis 'turėtų būti arba neturėtų būti reiškia kokį naują santykį arba tvirtinimą, būtina jį pastebėti ir paaiškinti; kartu turi būti pagrįsta ir tai, kas atrodo visiškai nesuprantama: kaip šis naujas santykis gali būti išvedamas iš kitų, visiškai skirtingų.“

Kitaip tariant, Hjumas klausia, kaip įmanoma išvesti turėtų būti iš yra? Jei žinome tiktai koks pasaulis yra, kaip galime sužinoti koks jis turėtų būti? Šis trumpa pastraipa Hjumo iškeltas klausimas tapo viena iš esminių etikos problemų.

Hjumo giljotinos svarba padidėja ją sukombinavus su Hjumo šakute – idėja, kad visos žinios yra paremtos arba logika ir apibrėžimais, arba empiriniais stebėjimais. Kadangi nei logika, nei pasaulio stebėjimai, atrodytų, negali suteikti pagrindo teiginiams apie tai, kaip turėtų būti, visi tokie teiginiai, pasak kai kurių filosofų, tampa nepagrįsti. Tai reikštų, kad jokios žinios apie moralę negali egzistuoti.

Taip pat skaitykite

• Natūralistinė klaida