Hieroglifinė majų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Klasikinė majų kalba
Kalbamanėra
Kalbančiųjų skaičiusmirusi
KilmėMajų
 Vakarų atšaka
  Čolų kalbos
Oficialus statusas
Oficiali kalbanėra
Kalbos kodai
ISO 639-3emy

Hieroglifinė majų kalba, dar vadinama klasikine majų kalba – mirusi kalba, kuria kalbėta I mūsų eros tūkstantmentyje (t. y. Klasikiniu laikotarpiu), Mezoamerikos Majos regione, ir kuria palikta dugybė įrašų hieroglifiniu majų raštu.

Majų kalbų klasifikacija. Klasikinė majų kalba schemoje vadinama „Cho'l proper“

Lingvistinėje klasifikacijoje ši kalba priklauso majų kalbų vakarų pošakiui, čolų kalbų šakai, kuomet nuo šios I tūkst. pr. m. e. viduryje atsiskyrė celtalinės kalbos. Klasikinės majų kalbos tiesioginė palikuonė yra čolti kalba (irgi mirusi). Iš gyvųjų kalbų jai artimiausios palikuonės yra čorti kalba, čolų kalba ir čontalų kalba.

Raštas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Majų raštas.

Klasikinė majų kalba yra labai gerai dokumentuota, nes ja palikta daug įrašų vadinamuoju majų raštu. Kadangi šis raštas leido perteikti gramatines kategorijas (galūnes, priešdėlius), kalbos sistemą galima atkurti gana tiksliai.

Fonetika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Klasikinė majų kalba turėjo 21 priebalsį, tarp kurių gerkliniai priebalsiai žymimi '.

Priebalsių sąrašas yra: ', P, T, K, P', T', K', B', TZ, CH, TZ', CH', S, X, J, H, L, M, N, W, Y.

Balsių yra 5 (A, E, I, O, U), bet jie gali įgauti ir papildomų bruožų, t. y. tapti ilgaisiais (AA), gerkliniais (A') ar reartikuliuotais gerkliniais (A'A). Šios balsių savybės rašte nėra atspindimos, bet gali būti atkurtos mokslininkų.

Gramatika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Glifas K’A’-yi-u-?-SAK-IK’, kuriame ženklai „yi“, „u“ reiškia gramatines kategorijas

Majų kalbai, kaip ir moderniosioms majų kalboms, būdinga sakinio struktūra yra tarinys – papildinys – veiksnys (VOS), kas labai neįprasta indoeuropietiškoms kalboms (čia dažniausiai paplitusi struktūra yra veiksnys – tarinys – papildinys). Laiko nuoroda (data) eina prieš šią konstrukciją.

Veiksmažodis (jų dabartiniams mokslininkams žinoma apie 100) gali būti asmenuojamas ir kaitomas veikslais, rūšimis. Asmenį parodo atitinkamas priešdėlis ar priesaga. Dažniausiai pasitaikantis yra trečiojo asmens priešdėlis u. Kalbai būdinga ypač sudėtinga rūšių sistema, mat be įprastinių veikiamosios ir neveikiamosios rūšies čia dar naudojamos ir kitokios rūšys. Pavyzdžiui, žodis „tzutz“ („pabaigti“) gali būti kaitomas taip:

  • Utzutzu’w – jis jį pabaigė
  • Tzuhtzaj – jis buvo pabaigtas
  • Tzutzuuy – jis pasibaigė
  • Tzutzuuw – jis pabaigė
  • Tzutzuul – baigėsi

Daiktavardis nekaitomas nei linksniais, nei giminėmis.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]