Hidroterapija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Hidroterapija, kitaip dar vadinama vandens terapija, tai išorinis arba vidinis vandens naudojimas, skirtas stimuliuoti kraujo cirkuliaciją, gydyti įvairias ligas. Vandens procedūrų poveikis yra įvairiapusis žmogaus organizmui. Vanduo gali veikti savo temperatūra ir mechaniškai. Veikiant mineraliniu vandeniu, labai svarbus cheminis mikroelementų, dujų, mineralinių druskų ir kitų medžiagų poveikis. Vanduo pasižymi dideliu šilumos laidumu, šilumos imlumu ir konvekcija, tad vandens terminis poveikis yra stiprus, tiesiogiai ir refleksiškai veikiantis organizmo gyvybines funkcijas. [1]

Vanduo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žmogaus organizmo šalčio ir šilumos suvokimas priklauso nuo temperatūros: [2]

  • šaltas – kai vanduo yra žemesnės temperatūros nei 20 °C;
  • vėsus – nuo 20 iki 33 °C;
  • neutralus – nuo 34 iki 37 °C;
  • šiltas – nuo 38 iki 39 °C;
  • karštas – kai vandens temperatūra yra aukštesnė kaip 39 °C.

Išorinis vandens naudojamas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Veikia organizmą per odos receptorius, kurie neurorefleksiškai skatina hemodinamiką, medžiagų apykaitą ir dirgina termoreguliacijos centrus. Vanduo gali būti naudojamas įvairiomis formomis: vandens, ledo ar srovių. Taip pat vanduo gali būti įvairios temperatūros, spaudimo.

Vidinis vandens naudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Veikia organizmą per virškinimo sistemą, todėl keičiasi virškinimo sistemos motorinės ir sekrecinės funkcijos. Terapinį vandens naudojimo efektą lemia mineralinė sudėtis, koncentracija, temperatūra. Taip pat žarnyno dušas priskiriamas prie vidinio vandens naudojimo.

Metodai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hidroterapijos metodai gali būti skirstomi į 2 kategorijas:

Temperatūros (karščio, šalčio, kontrastinės arba neutralios)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Šilto vandens poveikis: veikia atpalaiduojančiai, mažina raumenų tonusą, skatina kraujotaką, slopina žarnyno peristaltiką, psichoemocinį dirglumą ir skausmą, skatina prakaitavimą ir medžiagų apykaitos skilimo produktų išsiskyrimą su prakaitu.
  • Šalto vandens poveikis: dirgina įvairias organizmo sistemas, tačiau veikimo pradžioje slopina kvėpavimo centrą, o vėliau kvėpavimas pagilėja ir padažnėja. Dėl šalto vandens greitėja šilumos gamyba, todėl vyksta ryškūs organizmo metaboliniai procesai.
  • Kontrastinis vandens poveikis: skatina kraujotaką, pakaitomis plečiant ir sutraukiant kraujagysles, reaguojant į karštą – kraujagyslė išsiplečia, o reaguojant į šaltą – susitraukia.
  • Neutralaus vandens poveikis: veikia raminančiai. [3]

Lokalizacijos (vietinės arba bendros)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Vietinė hidroterapija: veikiamas ribotas kūno paviršius. Šio metodo metu naudojamą – ledo paketai, šalti arba šilti kompresai, kojų vonelės ir kitos priemonės.
  • Bendra hidroterapija: veikiamas visas organizmas. Taikomos srovių vonios, karštos/šaltos vonios, kontrastinis dušas ir kitos priemonės. [4]

Procedūros[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hidroterapijos procedūros atliekamos specialiai įrengtose vandens gydyklose, sanatorijose, SPA centruose, ligoninėse. Tokiose įstaiguose įrengiama ventiliacija ir suteikiama komfortiška temperatūra (17-21°C). Šios įstaigos turi tokias patalpas kaip: vonių kambariai, dušai, persirengimo arba poilsio kambariai. [5]

Gydomosios vonios[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai vandens procedūra, jos metu žmogaus kūnas yra panardinamas į vandenį. Vonios gali būti skirstomos į bendrąsias ir vietines Tai priklauso ar visas kūnas ar tik dalis jo buvo panardinta į vandenį. Hidroterapijoje gali būti naudojamos tokio tipo gydomosios vonios kaip: Gauffe vonelės, vibracinė, sūkurinė, povandeninis dušas, vertikali vonia (kineziterapija vandenyje). [6]

Vibracinė vonia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai vandens srauto vibracija. Gydymo kursas – 10-15 procedūrų, kartojama po 2-3 mėnesių. Vienos procedūros trukmė – 10-15 minučių, atliekama kasdien.

Vonelės pagal Gauffe[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šios vonelės taikomos tik tam tikrai kūno vietai, vanduo iškart buna šiltas arba palaipsniui didinamos temperatūros. Dažniausiai naudojamos keturių kamerų vonelės rankoms ir kojoms. Vienos procedūros trukmė – 20-30 minučių.

Perlinė vonia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai gydymas vandeniu, kurio sudedamoji dalis yra - oras. Oras pasiskirsto vandenyje skirtingo dydžio burbuliukais. Šie burbuliukai juda įvairiomis kryptimis, dirgina jutiminius ir neurorefleksiškai sukelia raminamajį poveikį. [7]

Pirtys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Turkiška pirtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kambarys yra pripildytas šiltovandens garų (kartais ir eterinių aliejų). Tokia pirtis išvalo kvėpavimo takus ir veikia atpalaiduojančiai. [8]

Sauna[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Veikia atvirkščiai nei turkiška pirtis. Sauna yra sausa, aukštos oro temperatūros. Tai sukelias prakaitavimą. [9]

Kitos vandens procedūros[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mankšta baseine[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mankštos vyksta šiltame vandenyje. Šilto vandens poveikyje sąnariai juda lengviau, išnyksta sastingis, taip pat sumažėja gravitacijos jėga. Šie užsiėmimai labai naudingi žmonėms turintiems nugaros skausmus, artritą ar kitą raumenų-skeleto sutrikimą. [10]

Indikacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lėtinės įvairių sistemų ligos;
  • Funkciniai nervų sistemos sutrikimai (neurozė, nemiga ar migrena);
  • Liekamieji potrauminiai reiškiniai;
  • Odos ligos;
  • Celiulitas, nutukimas;
  • Lėtinis nuovargis, bendras silpnumas;
  • Distrofiniai degeneraciniai pokyčiai (osteochondrozė, osteoartrozė, spondilioartrozė, osteochondreopatijos);
  • Reumatoidinis artritas;
  • Liekamieji reiškiniai po insulto nervų uždegiminio pakenkimo;
  • Stuburo, kojų, pėdų deformacijos;
  • Kontraktūros. [11]

Kontraindikacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Ūmus uždegimas;
  • Kraujavimas (menstruacijos, žaizdos, vidinis kraujavimas);
  • Infekcinės ligos;
  • Augliai;
  • Širdies bei kraujagyslių sistemos nepakankamumas;
  • Psichiniai sutrikimai (pvz. delyras) [12]

Naudojimas praktikoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hidroterapija naudojama netradicinėje medicinoje, kineziterapijoje, taip pat grožio specialistų SPA centruose. Hidroterapijos rūšį ir gydymą pacientui pritaiko kineziterapeutas. Kineziterapeutas pritaiko kokio aktyvumo pratimus reikės atlikti vandenyje, patikrina kaip pacientas jaučiasi būdamas vandenyje, kaip toleruoja šaltą ar karštą vandenį. Taip pat įvertina ar tai nekelia pavojaus pacientams su raidos sutrikimais ar depresijos simptomus turintiems žmonėms. [13]

Gyvūnų hidroterapija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dažniausiai taikoma šunų hidroterapija. Šunų hidroterapija atliekama šiltuose vonelėse ar baseinuose. Ši procedūra skiriama esant ortopediniams, neurologiniams sutrikimams, taip pat skiriama reabilitacinė priemonė po kaulų lūžių, girnelių operacijų, stuburo išvaržų, bei senjorų raumenų stiprinimui. [14]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]