Hidrometrija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Hidrometrija – hidrologijos mokslo šaka, nagrinėjanti natūralių vandens objektų hidrologinio režimo tyrimo metodus ir šį režimą apibūdinančių rodiklių matavimo būdus. Pagal tiriamus objektus skiriama jūrų, sausumos vandens objektų ir vandens ciklo elementų hidrometrija.[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hidrometriniai stebėjimai ir matavimai pradėti susikūrus pirmosioms žemdirbių civilizacijoms (Senovės Egipte, Mesopotamijoje, Kinijoje). Pradžioje hidrologinio režimo stebėjimai buvo vykdomi tik susidarius ekstremalioms situacijoms: pakilus arba nusekus vandens lygiui. Vėliau daugumą hidrometrinių elementų imta stebėti arba matuoti nuolat. Tam buvo įkurtas vandens matavimo stočių (VMS) tinklas. Pasauliniu mastu stacionariose VMS vykdomus matavimus metodiškai prižiūri Pasaulinė meteorologijos organizacija (WMO).

Dabartinėje Lietuvos teritorijoje stacionarūs hidrometriniai matavimai pradėti vykdyti 1810 m. Ilgiausia nenutrūkstamų matavimo duomenų seka (nuo 1811 m.) sukaupta vykdant stebėjimus ir matavimus Smalininkų VMS. Prie hidrometrijos plėtros Lietuvoje daugiausiai prisidėjo Steponas Kolupaila. Jis 1923 m. Kaune įkūrė Hidrometrinę partiją (vėliau pervadinta Hidrometriniu biuru) – organizaciją, kurios tikslas buvo vykdyti nuoseklius hidrometrinius matavimus šalyje. S. Kolupaila taip pat parašė pirmąjį lietuvišką hidrometrijos vadovėlį, organizavo Hidrologinių metraščių leidimą, paskelbė vieną išsamiausių ir žinomiausių pasaulyje bibliografinių apžvalgų hidrometrijos tema.[2]

Šiuo metu Lietuvoje veikiančias stacionarias VMS metodiškai prižiūri Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba.

Hidrometrinių matavimų klasifikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal šiuolaikinę mokslo klasifikacijos sistemą hidrometrija užima tarpinę padėtį tarp fizinių ir technologijos mokslų. Todėl hidrometriniai matavimai gali bųti skirstomi naudojant įvairius kriterijus (pagal matavimų objektą, pagal matuojamą charakteristiką, pagal matavimų būdą ir pan.). Šiuo metu populiariausia klasifikacija pagal matuojamus rodiklius:

  • vandens lygio matavimai,
  • vandens terminių charakteristikų matavimai,
  • ledo matavimai ir stebėjimai,
  • vandens gylio matavimai,
  • vandens srovės greičio matavimai,
  • vandens debito matavimai,
  • vandens nešmenų ir dugno nuogulų matavimai,
  • vandens kokybės matavimai.

Pasaulyje labiausiai išplėtoti hidrometriniai matavimai prie upių, kur svarbiausiais matuojamais rodikliais laikomi vandens lygis ir debitas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Valiuškevičius G. 2012. Hidrometrija. Vilnius: VU leidykla.
  2. Kęstutis KilkusHidrometrija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 544 psl.