Helena Stankiewicz

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Helena Stankiewicz
1993 metais
Gimė 1904 m. liepos 7 d.
Dūkštas, Rusijos imperija
Mirė 1996 m. balandžio 14 d. (91 metai)
Varšuva, Lenkija
Palaidotas (-a) Povonzkų kapinės
Tėvas Tomas Zanas
Motina Teresa Daugėlaitė
Sutuoktinis (-ė) Kazimierz Stankiewicz
Veikla Rašytoja, visuomenės veikėja.
Vikiteka Helena Stankiewicz

Helena Zanaitė-Stankevič (1904 m. liepos 7 d. Dūkšte, Rusijos imperija – 1996 m. balandžio 14 d. Varšuvoje, Lenkija) – rašytoja, visuomenės veikėja.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė 1904 m. liepos 7 d. Dūkšto dvare, tėvas žymaus poeto Tomo Zano vaikaitis taip pat Tomas Zanas (1876-1950), motina Teresa Daugėlaitė (1884-1945 m.). Iki Pirmojo pasaulinio karo su šeima gyveno Žemojoje Panemunėje stovėjusiame dvare. Prasidėjus karui, pasitraukė į Rusijos imperijos gilumą. 1919 m. grįžo į Kauną, kur iki 1925 m. mokėsi Kauno Adomo Mickevičiaus lenkų gimnazijoje. Baigusi mokyklą išvyko studijuoti agrikultūros į Krokuvos universitetą. 1926 m. ištekėjo už Kazimiero Stankevičiaus (1894-1973) ir baigusi mokslus su vyru apsigyveno Beržininkuose. 1927 m. susilaukė dukters Marijos (1927–1940), 1931 m. Kristinos ir Juzefo (1936–2011). Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visa šeima buvo priversta apsigyventi Vilniuje, kur H. Stankevič įsitraukė į Armijos Krajovos veiklą. 1945 m. jos vyras buvo ištremtas į Saratovą, o ji su vaikais persikėlė į Varšuvą, į kur 1949 m. iš tremties grįžo ir jos vyras. Po karo dirbo kavinėje ir vaistinėje.

XX a. devinto dešimtmečio pradžioje Londone buvo išleista jos atsiminimų knyga „Pani na Berżenikach“, kurioje pateikiami autorės ir jos brolio Tomasz Zan susirašinėjimai bei archyvinės nuotraukos. Ši knyga laikoma vienu geriausių pavyzdžių atspindinčių Vilniaus krašto lenkakalbių žmonių išgyvenimus patirtus per XX a. pokyčius. Knygoje pateikiami ir autorės susirašinėjimai su Česlovu Milošu. H. Stankevič taip pat rašė eilėraščius. Mirė 1996 m. balandžio 14 d. Varšuvoje, palaidota Povonzkų kapinėse.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Pani na Berżenikach. Rozmowy z Heleną z Zanów Stankiewiczową (rozmowy przeprowadził Wojciech Wiśniewski; Polska Fundacja Kulturalna, Londyn 1991, ISBN 0-85065-222-7; wydanie 2: Wydawnictwo LTW 2003, ISBN 83-88736-30-2)
  • Ostatni z rodu. Rozmowy z Tomaszem Zanem (rozmowy przeprowadził Wojciech Wiśniewski; Editions Spotkania, Paryż 1989, ISBN 2-86914-048-7)
  • Leonard Perepeczko (1900-1996), W łagrach na "saratowskim szlaku" (seria: "Biblioteka Zesłańca"; posłowiem i przypisami opatrzył Aleksander Srebrakowski; Polskie Towarzystwo Ludoznawcze, Wrocław 1993)
  • Krzysztof Masłoń, Smak wileńskiego chleba, "Rzeczpospolita", 16,05,1992
  • Alina Gutek, Pamięć i trwanie, "Zwierciadło" nr 8/1751, sierpień 1992
  • I. Miklasiewicz, Trochę Wilna w Warszawie czyli spotkanie z prawnuczką Promienistego – Heleną z Zanów Stankiewiczową, "Spotkanie" (Wilno), nr 8/32, sierpień 1995
  • Mariusz Kubik, Pożegnania – Helena z Zanów Stankiewiczowa (1904-1996), "Gazeta Wyborcza" ("Stołeczna"), 14,04,1997