Haroldas Šinkūnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Haroldas Šinkūnas (g. 1972 m. Ignalinoje) – teisininkas, Vilniaus universiteto (VU) docentas, fakulteto prodekanas studijoms, Vokietijos teisės centro vadovas, buvęs Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus teisės patarėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baigė Ignalinos vidurinę mokyklą, VU Teisės fakultete – teisę, po to – podiplomines (LL.M.) studijas Frankfurto universiteto Teisės fakultete (Frankfurtas prie Maino, Vokietija).

2004 m. spalio 8 d. VU Teisės fakultete apgynė disertaciją tema „Teisėjų nepriklausomumo įtvirtinimas Lietuvos teisinėje sistemoje", socialinių mokslų teisės krypties daktaras.

Apie 1998-2000 m. Lietuvos banko (LB) Kredito įstaigų priežiūros departamento Bankrutuojančių kredito įstaigų skyriaus vyriausiasis juriskonsultas.

2005–2006 m. balandžio mėn. Respublikos Prezidento patarėjas teisės klausimais, Teisės departamento vadovas. VU Teisės fakulteto Valstybės ir teisės teorijos ir istorijos, vėliau – Viešosios teisės katedros asistentas, docentas. Šiuo metu Vokietijos teisės centro direktorius[1] Veda seminarus. Apie 1998–2002 m. skaitė Politinių ir teisinių teorijų istorijos, Politologijos kursus VU Teisės f. II kurso studentams.

Nuo 1998 m. lapkričio 16 d. darbo grupės įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių turto arešto tvarką, nuostatoms išnagrinėti ir reikiamų teisės aktų (jų pakeitimų) projektams parengti, narys[2] Nuo 2005 m. liepos 20 d. Darbo grupės pateikti pasiūlymams dėl teisės aktų, reglamentuojančių pretendentų į teisėjus atranką, teisėjų skyrimą ir jų karjerą bei kitus su teismais susijusius klausimus, tobulinimo, vadovas[3].

Dirbdamas prezidento patarėju, Haroldas Šinkūnas ir Biržų apylinkės teismo pirmininkas Valentas Margevičius buvo tapę 2006 m. balandį kilusio Teismų tarybos ir prezidento skandalo pagrindiniais veikėjais[4]. Šinkūnas viešai pareiškė, kad jis nebuvęs informuotas apie skandalingus V. Margevičiaus biografijos faktus ir atitinkamai negalėjęs šios informacijos perduoti sprendimą dėl teisėjo paskyrimo priėmusiam Valdui Adamkui[5]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikicitatos