Gvaratingeta

Koordinatės: 22°48′0″ p. pl. 45°11′0″ v. ilg. / 22.80000°š. pl. 45.18333°r. ilg. / 22.80000; 45.18333 (Gvaratingeta)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Gvaratingeta
Guaratinguetá
      
Miesto reginys
Gvaratingeta
Gvaratingeta
22°48′0″ p. pl. 45°11′0″ v. ilg. / 22.80000°š. pl. 45.18333°r. ilg. / 22.80000; 45.18333 (Gvaratingeta)
Laiko juosta: (UTC-3)
Valstybė Brazilijos vėliava Brazilija
Regionas Brazilijos Pietryčių regionas
Valstija San Paulo valstija San Paulo valstija
Įkūrimo data 1628 m.
Gyventojų (2018[1]) 121 073
Altitudė 530 m
Vikiteka Gvaratingeta

Gvaratingeta (port. Guaratinguetá) – miestas pietryčių Brazilijoje, San Paulo valstijoje, 175 km į šiaurės rytus nuo San Paulo, Paraibos dešiniajame krante. Pro miestą eina geležinkelis bei plentas San Paulas–Rio de Žaneiras geležinkelis ir plentas. Yra aerodromas. Vystoma chemijos, maisto (pieno), tekstilės (vilnos) pramonė. Apylinkėse plėtojama gyvulininkystė (galvijų, kiaulių ūkiai), auginami ryžiai, cukranendrės, vaismedžiai, kukurūzai, maniokai. Rengiamos gyvulių parodos.[2]

Gvaratingetoje veikia 1976 m. įsteigtas universitetas, istorijos, pedagogikos muziejai. Mieste išlikusi tradicinė kolonijinė architektūra: 1630 m. statyta Šv. Antano katedra (svarbus brazilų katalikų šventojo Antano Šv. Onos Galvauno piligrimystės centras), 1846 m. Šv. Ritos bažnyčia, geležinkelio stotis, kiti visuomeniniai ir gyvenamieji pastatai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miesto pavadinimas tupių kalba reiškia „vieta, kur daug garnių; garnynė“ (iš gûyrátinga – „garnys“).[3] Kolonistai čia pradėjo kurtis XVI a. pradžioje. 1628 m. įsteigta Šv. Antano parapija, 1651 m. tapo miesteliu. Miesto teisės suteiktos 1844 m. XVIII a. Gvaratingeta buvo svarbus cukraus pramonės centras. Nuo XX a. svarbiausia ūkio šaka tapo gyvulininkystė.

Šv. Antano katedra

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. [1]
  2. Gvaratingeta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
  3. NAVARRO, E. A. Método moderno de tupi antigo: a língua do Brasil dos primeiros séculos. Terceira edição revista e aperfeiçoada. São Paulo. Global. 2005. p. 30