Gvaranių mitologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Gvaranių mitologija – mitų, tikėjimų, legendų sistema, naudojama indėnų gvaranių, gyvenančių Pietų Amerikos centriniuose regionuose (Paragvajuje, Brazilijoje, Argentinoje ir kt.).

Kadangi gvaraniai neturėjo rašto, nėra išlikę jokių rašytinių žinių apie senąjį gvaranių tikėjimą. Gvaranių kalba rašyti pradėjo jėzuitai, tačiau pačių gvaranių gyvenime pradėta užrašinėti tik pastaraisiais laikais, todėl visi mitai perdavinėti žodine tradicija. Priklausomai nuo vietovės mitai ir legendos skiriasi, o dievybių bruožai gali būti net prieštaringi.

Nors dauguma gvaranių buvo asimiliuoti modernios visuomenės ir priėmė krikščionybę, tačiau senojo tikėjimo elementai dalinai išliko, todėl mitologija nėra galutinai baigtinė ir tebeformuojama ligi šiol.

Gvaranių sukūrimo mitas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinė figūra gvaranių sukūrimo mituose yra pasaulio kūrėjas, viešpats Tupa. Su mėnulio deivės Arasy pagalba jis nusileido ant Žemės, ant kalvos (kartais ji lokalizuojama Aregvos apylinkėse). Iš ten jis sukūrė miškus, upes, jūras, gyvūnus, o danguje įžiebė žvaigždes.

Tupa sukūrė žmones iš molio: nulipdė vyro ir moters statulėles ir įkvėpė joms gyvybę. Tada paliko gyventi su gėrio ir blogio dvasiomis. Pagal daugumą gvaranių mitų, pirmieji Tupa sukurti žmonės buvo gvaraniai, o visos kitos tautos yra jų palikuonys.

Ankstyvoji žmonija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji Tupa sukurti žmonės buvo Rupavė („žmonių tėvas“) ir Sypavė („žmonių motina“). Ji susilaukė trijų sūnų ir daug dukterų. Pirmasis sūnus buvo Tumė Arandu – jis buvo išmintingas ir laikomas didžiu gvaranių pranašu. Antrasis buvo Marangatu – malonus ir geraširdis savo žmonių vadas, Keranos tėvas. Trečiasis sūnus Žapeusa buvo vagis, melagis, apgavikas, viską darė atvirkščiai, vis mėgindavo suklaidinti, apgauti žmones. Jis nusižudė pasiskandindamas, tačiau atvirto krabu ir nuolat vaikšto atbulai. Viena iš Rupavės ir Sypavės dukterų buvo Poransy. Ji paaukojo savo gyvybę, kad išgelbėtų žmones nuo vieno iš septynių siaubūnų, taip sumažindama jų galias.

Septyni mitiniai siaubūnai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gražioji Marangatu dukra Kerana buvo pagrobta blogio dvasios personifikacijos, vadinamos Tau. Jie susilaukė septynių sūnų, kuriuos (išskyrus vieną) mėnulio deivė Arasy (arba viešpats Tupa) pavertė siaubūnais. Šie siaubūnai yra ryškiausiai išlikę gvaranių mitologijoje ir kai kuriose kaimiškose vietovėse jais tebėra tikima.

Tie septyni siaubūnai, pagal gimimo tvarką, yra tokie:

  • Težu Žagua – olų ir vaisių valdovas;
  • Mboi Tuinis – vandens gyvių, pelkių valdovas;
  • Moniajus – atvirų laukų valdovas. Buvo nugalėtas Poransy aukos;
  • Žasy Žaterė – siestos dievybė, vienintelis, kuris nėra siaubūnas;
  • Kurupis – vaisingumo ir seksualumo dievas;
  • Ao Ao – kalvų, kalnų valdovas;
  • Luisonas – mirties, ligų dievas.

Kitos dievybės ir vaizdiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Angatupry – gėrio dvasios personifikacija, Tau priešingybė;
  • Pytažovajus – karo dievas;
  • Pombero – kaukas, blogoji būtybė;
  • Abaangis – dievas siejamas su mėnulio sukūrimu, turbūt adaptuotas pakraštinių gvaranių genčių;
  • Žuruparis – dievas, kuriam meldžiasi kai kurios izoliuotos Brazilijos gvaranių gentys;
  • Jande Jari – „mūsų pramotė“, Parapeti upės Bolivijoje dvasia;
  • Mala Visión – „blogas regėjimas“;
  • Plata Yvyguy – „užkastas lobis“, begalvis šuo, kuris lekia per mišką. Jį pasekus galima rasti užkastą lobį.


Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • COLMAN, Narciso R. (Rosicrán): Ñande Ypy Kuéra („Nuestros antepasados“), 1929.