Gulbė (jachta)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Gulbė
Gulbė (jachta)
Bendra informacija
Valstybė Lietuva
Vėliava Klaipedos jachtklubo veliava.jpg
Nuleistas 1913[1]
Savininkas iki 1931 broliai Šarfeteriai (Scharfetter)

1931 - 1934 K. Mažonas
nuo 1934 S. Šemerys

Namų uostas Klaipėda
Buvę pavadinimai iki 1931 Mein Freund

1931 - 1934 Gulbė
Nuo 1934 Tegu

Charakteristikos
Ilgis 10,6 m[2]
Plotis 2,5 m[2]
Varomoji jėga Buringumas 70 m². Motoras 7 AJ[2]
Burlaivio tipas Jolas
Stiebai 2

Gulbė (vėliau Tegu) – tarpukario Lietuvos jachta, atlikusi tolimiausius tuo metu plaukiojimus.

Vaistininkas buriuotojas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

K. Mažonas

Pelningai dirbančios vaistinės savininkas Kazys Mažonas buvo vienas iš tų nedaugelio Klaipėdos lietuvių, kurie galėjo leisti sau tokią prabangą – nusipirkti jūrinę jachtą. Panūdęs ne tik mėgautis tyru jūros oru, bet ir, kaip pats rašė, „parodyti mūsų klubo standartą ir mūsų „Samogitijos“ spalvas Baltijos jūroje“, vaistininkas iš vokiečių verslininkų brolių Šarfeterių, kurie buvo kaipėdiečių buriuotojų klubo „Memeler Segel Verein“ nariai, už 6000 litų įsigijo beveik 11 metrų ilgio dviejų stiebų kreiserinę jachtą „Unser Freund“. Prieš pakeliant joje lietuvišką vėliavą, jachta buvo pakrikštyta „Gulbės“ vardu.

Jau 1931 m. vasarą, kai tik „Gulbė“ tapo K. Mažono nuosavybe, buvo surengta bandomoji kelionė – nuo Klaipėdos iki Helsinkio ir atgal. Patekusi į audrą jachta buvo gerokai papurtyta, buvo sudraskytos jos burės, tačiau ir laivas, ir įgula atlaikė išbandymą. Tai paskatino K. Mažoną kitą vasarą patraukti į tolimesnę kelionę kita linkme – perplaukti Baltiją išilgai vakarų kryptimi.

Kelionė į Kopenhagą ir Geteborgą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Gulbė“ išplaukia, 1932 m.

Keturi vyrai – 45-erių metų K. Mažonas, jauni banko tarnautojai Plonaičiai ir uosto inžinierius Fricas Buntinas 1932 m. birželio 11 d. 18 valandą pakėlė „Gulbės“ bures. Uosto valdybos motorinis laivelis „Banga“ su buriuotojų draugais ir artimaisiais palydėjo jachtą už molų iki jūros.

Iki Kopenhagos vėjas buvo palankus ir tikslą „Gulbė“ pasiekė sėkmingai, nepaisant P. Buntino susižalojimo paryčiais tvarkant jachtos motorą. Išvykusi iš Karališkojo Danijos jachtklubo (Kongelig Dansk Yachtklub) „Gulbė“, dėl nepalankaus vėjo pakoregavo maršrutą ir pasuko link Helsingborgo. Iš pastarojo miesto įgula nutarė išplaukti nepaisant prasto oro. Pučiant stipriam vėjui iki Kullen švyturio „Gulbė“ plaukė greitai, tačiau nuo ten link Geteborgo reikėjo plaukti prieš vėją. Nenorėdama daug laviruoti įgula nusprendė padaryti lanką ir pakeisti kursą į šiaurės vakarus Anholto salos link. Dėl pastovaus lietaus ir per denį virstančių bangų teko pastoviai pumpuoti vandenį. Pakeliui „Gulbę“ užklupo škvalas, kurio metu lūžo bizanstiebis. Galiausiai laivas pasiekė Geteborgą.

Užtrukusi kelionėje 16 dienų „Gulbė“ sėkmingai grįžo į namų uostą.

Rekordinis plaukimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Plaukiant iš Londono į Oslą

Ankstyvą 1933 m. pavasarį, vykstant eiliniam Klaipėdos jachtklubo posėdžiui, Kristupas Plonaitis, kuriam „Gulbėje“ dažniausiai būdavo patikimos kapitono pareigos, pareiškė, jog K. Mažonas ir jo įgula ruošiasi plaukti į Londoną. Išgirdę šią naujieną, daugelis buriuotojų tik galvomis pakraipė, o kai kas ir atvirai pasišaipė.

Iki Kylio „Gulbę“ lydėjo geras oras ir palankus vėjas. Nenorėdami beveik šimtą kilometrų per visą Kylio kanalą, junginatį Baltijos ir Šiaurės jūrą) pakšnoti su savo motoriuku, lietuvių buriuotojai už butelį konjako prisikabino prie nedidelio vilkiko, plaukiančio ta pačia kryptimi. Šiaurės jūra buriuotojus pasitiko svetingai, tad iki pat Londono buvo nuplaukta be jokių nuotykių. Londone K. Mažonas ir jo bendražygiai viešėjo 8 dienas. Pasak J. Plonaičio, jie buvo gražiai priimti Karališkajame jachtklube Grinviče, apsikeista gairelėmis.

Iš Londono „Gulbė“ leidosi Oslo link. Šį kartą Šiaurės jūra lietuvių buriuotojams surengė rimtą egzaminą. Visą laiką lynojo, o galiausiai pakilo tikra audra. Per ją buvo sulaužyti groto gikas ir rumpelis. „Paragavęs“ sūraus vandens, atsisakė dirbti jachtos variklis. Pasak J. Plonaičio, beveik ištisą parą vyrams teko grumtis su audra ir jos padariniais. Apipešiotai jachtai pasiekus Oslą, prireikė rimto remonto.

Iš Oslo klaipėdiečiai nuburiavo į Geteborgą ir iš čia Jotos kanalu patraukė skersai Švedijos. Šiame etape buriuotojai perplaukė du didžiausius Švedijos ežerus Venerną ir Veterną, kurių kiekvienas didesnis už Kuršių marias. Atsidūrę Baltijos jūroje, jie dar užsuko į Visbį Gotlando saloje ir tik tada leidosi namų link.

Iš viso šioje kelionėje buvo nuplaukta apie 2500 jūrmylių. Tai buvo rekordas Lietuvos jūriniame buriavime, kuris išsilaikė iki pat Atgimimo laikų – beveik 70 metų.

„Gulbė“ tampa „Tegu“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tegu.JPG

1934 m. iš Mažono jachtą įsigijo Salys Šemerys (tikr. Saliamonas Šmerauskas). Jis buvo ne tik mokytojas, poetas, bet ir aistringas buriuotojas – vienas šios sporto šakos pradininkų Lietuvoje. Apie buriavimą jis ėmė svajoti 1927 m., kai prikalbintas rašytojo Prano Mašioto sūnaus atvyko iš Kauno į Klaipėdą. „Apsigyventi Klaipėdoje mane, be visa ko, dar viliojo jūrų romantika. Plaukiojant jūromis, fantazijai erdvė – be ribų!“. Teoriškai pasiruošęs, aktyviai buriuoti jis pradėjo 1934 m., kai iš centrinės vaistinės provizoriaus K. Mažono nusipirko dvistiebę jachtą, pavadintą „Gulbė“. „Puiki buvo jachta, tik „Gulbės“ vardas jai netiko. Tai juk pelkių ir kūdrų paukštis! Vardą reikėjo pakeisti… Ir aš daviau jai vardą „Tegu“ (Salio Šemerio rankraščiai).[3]

1935 m. „Tegu“ kartu su trimis lietuvių jachtomis: „Vytis“, „Argus“ ir „Gintaras“ dalyvavo Baltijos šalių sąskrydyje Fårösund ir Latvijos buriuotojų sąjungos organizuotoje regatoje Fårösund - Ventspils. Tai buvo pirmoji tarptautinė regata, kurioje dalyvavo Lietuvos jachtos. Be Šemerio, tuomet įguloje dar buvo jachtos vadas A. Patas, Šimulynas ir Volmeris.[4] Vėliau „Tegu“ daug plaukiojo po Kuršių marias, nusigavo iki Visbio, Stokholmo, Helsinkio, aplankė didesnius Baltijos uostus, dalyvavo tarptautinėse regatose.

1937 m. „Tegu“ turėjo startuoti regatoje aplink Gotlandą, tačiau dėl vairo gedimo prieš startą iš regatos pasitraukė ir išvyko į Stokholmą.[5]

1938 m. „Tegu“ aplankė Gdanską, kai kuriuos kitus Lenkijos, Vokietijos, Danijos, Švedijos, Latvijos uostus. Kelionėje jachta užtruko 22 dienas.[6][7]

„Tegu“ per Antrąjį pasaulinį karą saugiai išbuvo angare Šventosios uoste. Atėję Raudonosios armijos kariai ją apiplėšė – nulupo dvi tonas svėrusį švininį kylį. Padegus sandėlį, sudegė ir ten saugomi stiebai, takelažas, vidaus įranga.[8]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Gero Vėjo“ psl. 26
  2. 2,0 2,1 2,2 "Gulbe" į Daniją ir Švediją. "Fiziškas auklėjimas" 1933 m.[1]
  3. Salio Šemerio biografija [2].
  4. Baltijos buriuotojų lenktynės iš Faerezundo į Ventspilį. „Jūra“. 1935 m. Nr.1. psl.22
  5. Buriuotojų laimėjimai. „Jūra“ 1937 m. Nr.8 psl.243
  6. „Jūra“. 1938 m. Nr.8 psl.284
  7. „Vakarai“. 1938, rugpjūčio 4d. psl.8
  8. Buriavimo istorija: Lietuvos jūrų jachtklubas [3]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]