Grožio konkursas (operetė)
| Grožio konkursas (operetė) | |
|---|---|
 Aleksandro Doluchaniano operetės „Grožio konkursas“, 1969 m. pastatytos Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, programos viršelis
| |
| Pavadinimas originalo kalba | rus. „Конкурс красоты“ |
| Kompozitorius | Aleksandras Doluchanianas |
| Libreto autorius(-iai) | Nikolajus Dorizo (rus. Николай Константинович Доризо (1923 m. spalio 22 d.–2011 m. sausio 31 d.) |
| Pagal | |
| Tekstų autorius | vertimas į lietuvių kalbą Nijolės Skučaitės ir Vinco Giedros |
| Premjeros data, teatras | Maskvos operetės teatre, 1967 m.[1][2] |
| Pastatymai Lietuvoje | 1969 m. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre |
| Žinomiausios dainos | |
Grožio konkursas – trijų veiksmų Aleksandro Doluchaniano operetė, parašyta pagal Nikolajaus Dorizo (rus. Николай Константинович Доризо) libretą. Premjera įvyko 1967 m. Maskvos operetės teatre.[1][2]
Muzikos stilius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Operetėje „Grožio konkursas“ teatrų ir publikos dėmesį patraukė jaunimo tematika, moralinės problemos, nestandartinė drama, įtakota publicistinio (ypač Brechto) teatro. Muzikos kalba artima septintojo dešimtmečio pop dainų ir šokių muzikai. Operetės veiksmas daugiausia vystosi per pokalbį, dialogą, o muzikiniai numeriai, išskyrus kelias išimtis, yra lyrinės ir publicistinės baladės („zongas“), skirtos betarpiškam bendravimui su publika. Publicistiniam teatrui ir kinui būdingas veikėjas, kuris šios operetės personažų sąraše įrašytas kaip „vaikinas su gitara“ – t. y. trečias asmuo, kalbantis autoriaus ir teatro vardu.
Siužetas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindiniai veikėjai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Galia, Sveta, vaikinas su gitara (Čubukovas), Volodia, Tiuninas, Čerepachova, Tania, Sergėjus, Edikas, Frosia, varžybų vedėjas, Kirilas, dailininkas, rašytojas, kino aktorius, senolis , senutė ,konkurso žiuri nariai, valytoja, komendantė, laiminga pora, studentai, užsieniečiai.
DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės
Pirmas veiksmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Veiksmas vyksta 70- ųjų Maskvoje. „Grožis miega bet kuriame iš mūsų“, – mąsliai scenoje dainuoja vaikinas su gitara. Daina, tapusi operetės epigrafu, apie dygliuotą kaktusą, kuris vieną dieną pražysta.
Maskvos universiteto koridoriai. Šventinio karnavalo išvakarėse studentų choras gyvai diskutuoja apie artėjantį grožio konkursą. Du fakultetai, dvi komandos, du kapitonai stos į mūšį, demonstruos talentus ir intelektą, pasitelkdami grožį. Tačiau ne visi pritaria konkurso idėjai. Pavyzdžiui, Vasilijus Tiuninas mano, kad tai „nesovietiška“. Kiti, įskaitant Tanią, nerimauja, kad žiuri greičiausiai „Grožio karalienės“ titulą skirs varžovų komandos kapitonei Svetlanai. Tačiau Svetos grožis, išorinis ryškumas ir aštrus protas nedera su jos moraliniu įvaizdžiu.
Sveta, apsupta gerbėjų, šoka drąsų šokį. Ji puikiai žino, kad yra graži, ir begėdiškai tuo naudojasi. Grožis, jos žodžiais, „labiau reikalingas nei diplomas kišenėje“. Svetos ir jos draugo Ediko – dviejų energingų, savimi pasitikinčių, narciziškai nusiteikusių ir ciniškų jaunuolių duetas liudija, kad Tania ir kiti turi pagrindo nerimauti.
Pačios Svetlanos teta – filosofijos mokytoja Čerepachova, taip pat nerimauja. Nepatenkinta įžūliu dukterėčios elgesiu, ji įpareigoja aktyvistą Tiuniną surasti merginą, kuri galėtų konkuruoti su Sveta konkurse, o pati išeina skaityti paskaitos „meilės tema“. Sveta ir Edikas savo skeptišką požiūrį apie tokias paskaitas išreiškia linksma daina. Sveta neina į paskaitą, nes jai reikia susitikti ir pasikalbėti su Volodia. Šis jaunuolis ją įsimylėjęs ir gali būti naudingas varžybų metu. Volodia sutinka padėti, tačiau jo siela nerami ir šią emocinę sumaištį jis išreiškia daina „Traukinys“, kurią jis dainuoja kartu su gitaristu: „Įsėdau ne į tą traukinį, nusipirkau ne tą bilietą“.
Tuo tarpu Tiuninas, Tania, Sergėjus ir Čiubukovas, atrodo, surado merginą, kuri gali jiems padėti. Tai studentė Galia, kuri neseniai pasirodė fakultete. Ji nešioja didelius akinius, rengiasi nelabai efektingai ir tik įsižiūrėjus matyti, kad ji graži ir šauni mergina. Galia yra protinga, išradinga, aštrialiežuvė ir maloni. Vaikinai ją suranda tuo metu, kai Galia nuo akylos valytojos ir komendanto akių bando paslėpti benamį šunį. Ji aiškina, kad šuo tėra teatro butaforija, ir kartu su vaikais dainuoja dainelę „Brangus šunyti, gerasis šunyti“. Šuo išgelbėtas, tačiau pasiūlymo dalyvauti grožio konkurse Galia ryžtingai atsisako: „Kartą gyvenime buvau graži ir nebenoriu!“. Skamba jau pažįstama daina „Traukinys“, bet dabar pastaroji perteikia Galios, praeityje, regis, patyrusios nuoširdžią dramą, jausmus. Orumas, su kuriuo Galia atsisakė dalyvauti konkurse, džiugina vaikinus. Po minutės jie tampa liudininkais, kad ši mergina sugeba pakovoti už save. Edikas įžūliai iš jos šaiposi, siūlydamas paklausyti paskaitos meilės tema, bet Galia trenkia jam antausį.
Studentų bendrabutis. Kuo arčiau konkursas, tuo karštesnės aistros. Vien Galiai nerūpi tas prieškarnavalinis šurmulys. „Man patiko šventės, o dabar mėgstu ir kasdienybę“, – liūdnai dainuoja ji. Įeina Tiuninas, įžūliai išima iš savo portfelio gėlių puokštę. Vėl pasirodo vaikinas su gitara – operetės herojų „antrasis aš“. „Kodėl mes gėdijamės grožio, lyg grožis būtų yda? – užduoda klausimą jo daina. Vos tik Tiuninas užsimena apie grožio konkursą, jis vos su visomis gėlėmis neišskrenda iš kambario. Pasilikusi viena, Galia vėl išgirsta beldimą į duris ir apsimeta, kad miega. Volodia, įėjęs ieškoti adatos, kambaryje randa miegančią merginą, kuri nėjo į karnavalą. Jos veido nesimato, akiniai guli ant naktinio staliuko. Volodiai pasidaro gaila Galios ir jis tyliai pakiša apelsiną po jos pagalve. Nuoširdus gražuolio Volodios elgesys sukelia Galiai pasitikėjimo pliūpsnį. Ne, ji eis į karnavalą!
Antras veiksmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Universiteto klubas. Studentų karnavalas įsibėgėja. Grožio konkurso žiuri: senolis, menininkas, rašytojas, kino aktorius. Čerepachova paskutinį kartą apžiūri pretendentes į „Grožio karalienes“ ir… visas atmeta. Tuo tarpu Sveta jau spėjo patraukti žiuri narių dėmesį, sužavėjusi savo grožiu, sąmoju ir daina „Marina“. Čerepachova ir Tiuninas sunerimsta.
Pasirodo Galia, dabar visi mato, kokia ji šauni. Tiuninas skuba prie jos, bet Galia yra atkakli: ji neketina dalyvauti konkurse. Prasideda valsas, o Galia, Svetos pasipiktinimui, pakviečia Volodią šokti. Dabar Galinos akiniai jam nebekelia gailesčio. Jam patinka ši išdidi, nepriklausoma ir labai graži mergina. Skambant valso muzikai, jų pokalbis liejasi ir perauga į lyrinį duetą. Volodią sužavi nauja pažintis. Galia grąžina jam savo kambaryje pamirštą žiebtuvėlį. Sveta įsižeidžia: žiebtuvėlis – jos dovana Volodiai. Kaip jis galėjo pamiršti žiebtuvėlį ir dar Galinos kambaryje! Tiuninas, neprarasdamas vilties, kad Galia pakeis savo požiūrį į konkursą, pagalbos kreipiasi į abiturientą Kirilą Pečerskį. Jis, būdamas patyręs širdžių ėdikas, kreipiasi į kaukėtą Galią, panaudodamas visus savo išbandytus gundymo būdus. Tačiau Galia iš anksto atspėja kiekvieną jo žodį. Ji nusiima kaukę, o nusivylęs Kirilas įsitikina, kad jie vienas kitą pažįsta. Pasirodo, Pečerskis yra tas žmogus, kuris Galią kažkada ir buvo žiauriai apgavęs.
Patyręs nesėkmę, Kirilas nepasimeta ir nukreipia visą savo dėmesį į Svetlaną. Galia tęsia duetą su Volodia: „Radau tave, radau tave kaip tiesą“. O šalia romantiško pagrindinių veikėjų dueto iškyla dar vienas, šiek tiek sentimentalus senolio, žiuri nario, ir jo ištikimos draugės duetas: „Man tu tokia pati, liekna ir švelni“. Tuo tarpu Svetlana, norėdama atkeršyti Galiai, praneša jai, kad Volodia visuomenės įpareigotas suvaidino meilės komediją, siekdamas įtikinti merginą dalyvauti konkurse. Galia apstulbsta. Ar tai vėl apgaulė? Skausmu persmelktas jos ariozo: „Duok man, autoriau, teisingiausią patarimą… leisk man pasitikėti žmonėmis, nes be šito negaliu gyventi pasaulyje“. Ir Galia pagaliau nusprendžia stoti į kovą dėl „Grožio karalienės“ titulo. Tiuninas džiaugiasi ir praneša Čerepachovai: "Jūsų užduotis atlikta!". „Tai aš – užduotis?!“ – liūdnai klausia Galia. Pasigirsta maršas, skelbiantis konkurso pradžią.
Trečias veiksmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Galia Smirnova ir Svetlana Černova atlieka pirmą konkurso užduotį. Pirmiausia jos iliustruoja savo mėgstamus kino ekrano herojus. Sveta vaizduoja laukinių vakarų kaubojų, o Galia – Čarlį Čapliną. Vykdydama užduotį surasti du laimingiausius žmones, Svetlanos komanda iš metrikacijos biuro atveža du jaunavedžius. Galia praneša, kad laimingiausia pora yra salėje ir rodo į senuką bei senutę. Jiems suteikiama teisė sugalvoti kitą užduotį. Senolė nori, kad jaunimas sušoktų senovinius šokius, o senukas mėgsta madingus. Svetos komanda šoka menuetą ir „čečiotką“, Galios komanda – čarlstoną ir romantišką „visatos“ šokį. Sekančia užduotimi merginos turės pasveikinti Tautų draugystės universiteto užsieniečių delegaciją. Sveta sako trumpą ir nuostabią kalbą, o Galia improvizuoja šokį ir šoka su vienu iš svečių. Jie šoka įtikinamai ir visi jiems ploja. Svetlana, jausdama, kad prizas gali išslysti iš rankų, piktai sako: „Na, kiekvienam savo! Spręskite patys: vieni kalba žodžiais, kiti kojomis!“
Ši netaktiška Svetos pastaba pagaliau palenkia žiuri simpatijas Galios pusėn – ji paskelbiama „Grožio karaliene“. Pasirodo Volodia. Jis vis dar nieko nežino apie konkurso rezultatus, visą šį laiką jis ieškojo Galios bendrabutyje. Galios komanda prašo merginos supažindinti su savo draugu. Galiai pasidaro ramiau širdyje – vadinasi, Sveta melavo, Volodia buvo nuoširdus ir visiškai ne dėl „užduoties“ buvo su ja malonus. „Dabar karalienė turi karalių“! – iškilmingai skelbia Čiubukovas. Džiaugsmingi Volodios ir Galios balsai susilieja su muzika, skambančia jų dueto tema. O pabaigoje vėl skamba daina apie pražystantį kaktusą.
Pastatymai Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Operetė „Grožio konkursas“ Lietuvoje premjerą išvydo 1969 m. spalio 5 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Skirtingai nuo originalo, Kauno valstybino muzikinio teatro programoje operetė įvardinta kaip muzikinė komedija.[3]
Libreto vertėjai į lietuvių kalbą – Nijolė Skučaitė ir Vincas Giedra, režisierė LTSR nusipelnusi artistė Aldona Ragauskaitė, dirigentas Stanislovas Čepinskis, dailininkė Viktorija Gatavynaitė, baletmeisteris LTSR ir RTFSR nusipelnęs artistas Česlovas Žebrauskas, ansamblio vadovas A Mišeikis, režisieriaus asistentas LTSR nusipelnęs artistas Gediminas Šmitas.
Pagrindiniai vaidmenys ir atlikėjai [4]
- Galia Smirnova – Filomena Viržonytė[5]
- Svetlana Černova – Danutė Dirginčiūtė [6] ir Genovaitė Jasiūnaitė
- Čiubukovas – Valentinas Čepkus
- Volodia – Mykolas Rekys[7]
- Vasilijus Tiuninas – Stasys Pupkis
- Tania – H Darvydienė ir Aldona Valiukėnaitė
- Sergejus – Jonas Antanavičius ir Algis Žurumskas
- Frosia – Eleonora Mackevičiūtė ir Marytė Žilionytė
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Aldona Juodelienė ir Lina Stankevičiūtė,„Operetė“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, www.vle.lt [1]
- ↑ 2,0 2,1 L Micheeva ir A Orelovič, „Grožio konkursas“ (rus. „Конкурс красоты“), www.belcanto.ru [2]
- ↑ Kauno Valstybinio Muzikinio Teatro spektaklių chronologinis sąrašas, ribos 1941–2021, 28 p., sudarytoja Lina Stankevičiūtė. Kauno Muzikinio Teatro Archyvas, 2021 09 01
- ↑ Operetės „Grožio konkursas“ programa, Kauno Valstybinio Muzikinio teatro archyvas, byla „Spektakliai“, skyrius „Grožio konkursas,1969 m.“
- ↑ Daina Klimauskaitė. „Džiovana, Dolly, Hanna ir kitos“/ Teatras, 'Kauno Diena', šeštadienis, 1995 m. birželio 3 d., Nr. 129 (145416)
- ↑ „Solistė Danutė Dirginčiūtė“,Kauno menininkai: Muzika, www.menininkai.kvb.lt [3]
- ↑ Lina Stankevičiūtė. „Mykolas Rekys“. Kauno valstybinis muzikinis teatras. UAB Arx Baltica, Kaunas, 2009, 24 p.