Grafton Elliot Smith

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Graftonas Eliotas Smitas
Grafton Elliot Smith.jpg
Gimė: 1871 m. rugpjūčio 15 d.
Graftonas, Naujasis Pietų Velsas, Australija
Mirė: 1937 m. sausio 1 d. (65 metai)
Brodsteirzas, Kentas, Anglija
Tautybė: anglasaustralas
Veikla: anatomas, archeologas, egiptologas
Sritis: smegenų tyrimai, egiptologija, difuzionizmas
Organizacijos: Mančesterio universitetas, Londono universiteto koledžas
Pareigos: profesorius
Alma mater: Sidnėjaus universitetas
Žymūs apdovanojimai:

Karališkasis medalis (1912 m.)

Seras Graftonas Eliotas Smitas (Grafton Elliot Smith; 1871 m. rugpjūčio 15 d. – 1937 m. sausio 1 d.) – Anglijos anatomas, archeologas, egiptologas. Pagarsėjo savo teorija apie visų kultūrinių laimėjimų kilmę iš Senovės Egipto.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė Australijoje. 1888 m. baigė medicinos studijas Sidnėjaus universitete, 1895 m. tapo medicinos daktaru, specializavosi smegenų tyrimuose. 1896 m. studijavo Kembridže, sukatalogizavo Britų muziejaus smegenų kolekciją. 1900 m. pradėjo dirbti Kairo medicinos mokykloje, susidomėjo egiptologija. Dalyvavo archeologinėse ekspedicijose po Nubiją. Pirmasis Rengeno spinduliais ištyrė mumijų smegenis. 1909–1919 m. – anatomijos profesorius Mančesterio universitete, 1919–1937 m. – anatomijos katedros vedėjas Londono universiteto koledže. 1924–1927 m. Didžiosios Britanijos ir Airijos anatomų draugijos prezidentas. Postulavo smegenų evoliucijos teoriją.

Idėjos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antropologijoje Graftonas Eliotas Smitas buvo radikaliojo britų difuzionizmo (hiperdifuzionizmo) atstovas. Teigė, kad viso pasaulio kultūrinis inventorius iš esmės yra pasiskolintas iš Egipto. Jis, kaip ir jo kolega V. Dž. Peris, tikėjo, kad ši sklaida prasidėjo prieš 6000 metų. Iki tol pasaulyje gyveno tik gamtos žmogus, kuris ne tik nebuvo prijaukinęs gyvulių, nemokėjo žemdirbystės, nestatė namų, nenaudojo aprangos, bet ir neturėjo religijos, socialinės organizacijos, vadų ir teisės, taip pat vedybinių ir laidotuvių ceremonijų. Apie 4000 m. pr. m. e. Nilo slėnio gyventojai esą pirmieji tapo sėslūs, pradėjo auginti miežius, prisijaukino gyvulius, išrado puodininkystę, krepšių pynimą, namų ir miestų statybą, linų apdirbimą, pradėjo laidoti savo mirusiuosius kapinėse ir išvystė dieviškumo sampratas. Egiptiečių civilizacijai progresuojant jie pradėjo keliauti sausuma ir vandeniu, platindami savo civilizaciją po pasaulį per difuziją ir kolonizaciją. Iš Egipto kilę laimėjimai, pasak G. E. Smito, per Pietų ir Rytų Aziją pasiekę Okeaniją bei Ameriką.[1] Su Egipto įtaka Smitas siejo ne tik Mesopotamijos zikuratus, Mezoamerikos piramides, bet ir senovės Europos megalitinę architektūrą. Pirminę pasaulio civilizaciją tapatino su Indijos–Viduržemio jūros rase.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Svarbiausi veikalai:

  • Savaiminis smegenų pusrutulių padalijimas (The Natural Subdivision of the Cerebral Hemisphere, 1901 m.)
  • Senovės egiptiečiai ir civilizacijos kilmė (The Ancient Egyptians and the origin of Civilization, 1911 m.)
  • Ankstyvosios kultūros migracijos (The Migrations of Early Culture, 1915 m.)
  • Tutanchamonas ir jo kapo atradimas (Tutankhamen and the Discovery of his Tomb, 1923 m.)
  • Žmogaus istorija (Human History, 1930 m.)
  • Kultūros difuzija (The Diffusion of Culture, 1933 m.)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vytis Čiubrinskas. SOCIALINĖS IR KULTŪRINĖS ANTROPOLOGIJOS TEORIJOS. Kaunas: VDU, 2007.