Gražina Vaišnoraitė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Gražina Vaišnoraitė
Gimė: 1931 m. balandžio 5 d.
Kaunas, Lietuva
Mirė: 2016 m. gegužės 19 d. (85 metai)
Vilnius, Lietuva
Veikla: choro dirigentė ir pedagogė

Gražina Vaišnoraitė (1931 m. balandžio 5 d. Kaune – 2016 m. gegužės 19 d. Vilniuje) – Lietuvos choro dirigentė ir pedagogė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmąsias muzikos žinias gavo iš J. Naujalio dukters pianistės Z. Naujalytės-Didenkienės, o vėliau skambinti fortepijonu mokė S. Sabinskaite. Baigusi Kauno 3-ąją mergaičių vidurinę mokyklą, 1950 m. įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultetą. Studijuodama akompanavo akademijos mišriajam chorui ir vadovavo moterų vokaliniam ansambliui.

19561965 m. Dotnuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto mokslinė bendradarbė. Buvo Dotnuvos apylinkės kultūros namų direktorė, vadovavo vyrų ir moterų vokaliniams ansambliams ir mišriajam chorui (50-60 dalyvių). Chorą išmokė nemaža lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių, meno mėgėjų jėgomis pastatė F. Schuberto operetės „Trijų mergelių namai“ vieną veiksmą ir F. Suppė operetę „Boccaccio„. Koncertų surengė Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Rusijoje. 1965 m. respublikinės dainų šventės konkurse choras laimėjo pirmąją vietą. Dirbdama mokėsi neakivaizdiniu būdu choro dirigavimo Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos technikume (dėst. L. Ragaišis) ir 1965 m. įgijo choro dirigentės specialybę. 1965–1969 m. choro dirigavimo studijas neakivaizdiniu būdu tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (vyr. dėst. H. Perelšteino klasė)).

Nuo 1965 m. rudens Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos (konservatorijos) koncertmeisterė, nuo 1973 m. choro dirigavimo dėstytoja; išugdė būrį jaunųjų chorvedžių.

1965 m. Lietuvos žemės ūkio ministerijoje iš jos darbuotojų ir miesto dainos mėgėjų suorganizavo mišrųjį chorą, kuris 1971 m. pasivadino „Dobilo“ vardu. Iki šiol yra šio kolektyvo meno vadovė ir dirigentė. Choras (60-70 dalyvių) per tris dešimtmečius išvarė plačią muzikinės kultūros vagą. Išmoko kelis šimtus įvairių epochų ir stilių kūrinių, surengė arti 300 koncertų. Su pasisekimu koncertavo Lietuvoje, Estijoje, Gruzijoje, Rusijoje, Bulgarijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Vietname, Austrijoje, Danijoje ir Šveicarijoje. Padarė įrašų Lietuvos radijui ir televizijai, su Lietuvos kameriniu orkestru choras į plokštelę įrašė G. F. Händelio oratoriją „LAllegro, ii Pensieros ed ii Moderato“, o į kasetę įdainavo J. Haydno „Missa in honorem St. Nikolai“. „Dobilas“, be daugelio klasikinių ir šiuolaikinių kompozitorių kūrinių, yra parengęs ir atlikęs G. Pergolesi „Magnificat“, B. Arpado ciklą „Momento“, Mugės sceną iš F. Flotowo operos „Marta“, Th. Dubois oratoriją „Septyni Kristaus žodžiai“, F. Liszto oratorijos „Legenda apie Šv. Elzbietą“ pirmąją dalį ir kt. Pastarieji du kūriniai buvo atlikti Austrijoje, Danijoje ir Vokietijoje. Chorui dažnai talkina simfoniniai ir kameriniai orkestrai bei solistai. „Dobilas“ nuo 1970 m. visų respublikinių dainų švenčių, 1990 m. Lietuvos tautinės dainų šventės, 1994 I ir 1998 II Pasaulio lietuvių dainų švenčių Lietuvoje dalyvis, įvairių konkursų prizininkas, vienas iš stabiliai dirbančių chorinės dainos kolektyvų.

G. Vaišnoraitė – 1994 I Pasaulio lietuvių dainų šventės Vilniuje dirigentė. 1980 m. jai suteiktas Lietuvos nusipelniusios kultūros – švietimo darbuotojos garbės vardas.

Šaltinis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. Informacijos publikavimui gautas žodinis autoriaus leidimas.