Grūšlaukės kapinių koplyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 56°04′23″š. pl. 21°24′23″r. ilg. / 56.07306°š. pl. 21.406392°r. ilg. / 56.07306; 21.406392

Kazimiero-bazn-kryzius-64.png
Grūšlaukės kapinių koplyčia
Grūšlaukė, koplyčia.JPG
Savivaldybė Kretingos rajonas
Gyvenvietė Grūšlaukė
Adresas Peldžių g.
Statybinė medžiaga 1749 m.
Pastatyta Liaudies architektūra

Grūšlaukės kapinių koplyčiakoplyčia, stovinti Kretingos rajone, Darbėnų seniūnijoje, Grūšlaukės miestelio kapinėse, prie Peldžių gatvės (kelio  2327  VaineikiaiGrūšlaukėMedininkai ). Patenka į Grūšlaukės Šv. Jono Nepomuko parapijos teritoriją.[1] 2020 m. duomenimis, daugybę metų koplyčios paskirtis yra tik ūkinė, kur laikomi įvairūs reikmenys bei įrankiai. Praeityje koplyčioje grūšlaukiškiai, manoma, meldėsi bei šarvojo mirusiuosius.

1749 m. statyta Grūšlaukės koplyčia – vertingas liaudies meno architektūros paminklas. Koplyčioje iki šių dienų išliko pati seniausia Kretingos rajone ir viena seniausių Lietuvoje monumentalioji sieninė tapyba, kuri įrašyta į LR Kultūros vertybių registrą.[2] Sovietmečiu netgi būta minčių ją išgabenti į Rumšiškių liaudies buities muziejų, tačiau vietiniai žmonės ją apgynė.[3]

Koplyčios įėjimo durys
Stogo smailės kryžius
Koplyčios apsidė

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grūšlaukėje koplyčia iškilo 3 dešimtmečiais anksčiau už dvaro savininkų statytą pirmąją Šv. Jono Nepomuko bažnyčią, kurią Ignas ir Elena Oginskiai pastatė po trijų dešimtmečių – 1778 m.

2018 m. rudenį Plungės bendrovės „Skiedra ir Ko“ darbininkai tvarkė istorinę medinę koplyčią – pakeitė stogo konstrukcijas ir skiedromis užklojo stogą, sutvirtino sienas, atkūrė autentiškų durų detales, įrengė žaibolaidį. Kretingos rajono savivaldybė koplyčiai tvarkyti iš Kultūros paveldo programos skyrė 12 tūkst. eurų.[4] Koplyčia buvo prastos būklės: puvinio pažeistos sienos, per kiaurą stogą bėgo vanduo į vidų ir gadino autentiškus altorius bei sienų tapybą. Dar 2015-aisiais buvo parengtas koplyčios techninis projektas, tačiau tuomet trūko lėšų. 2018 m. Vėlinių dieną koplyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už mirusiuosius ir taip pat pašventinta koplyčia.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Koplyčia yra Žemaičių kraštui būdingas medinės sakralinės architektūros paminklas. Ji medinė, aštuonkampio plano, stovi kapinių viduryje, priekiniu fasadu atsukta į rytus, pagrindinių kapinių vartų link. Viduje išliko balkonas, kur buvo vieta chorui. Grūšlaukėje gyvenęs ir miręs dievdirbys Antanas Klanius-Klanevičius (1830–1920) sukūrė ornamentuotas koplyčios duris.[4] Meistro palaikai ilsisi šalia koplyčios.

Koplyčioje matoma monumentalių piešinių, kuriais išpuoštos sienos. Sieninėje tapyboje dominuoja pilka, balta, žydra ir auksinė spalvos. Tapyba primena baroko stilių, kuris būdingas XVIII a. bažnyčioms bei koplyčioms. Ant trijų pagrindinių sienų dailininkas nutapė iliuzinį altorių. Netolimoje Gargždelės koplyčioje išlikęs iliuzinio altoriaus piešinys ant drobės. Grūšlaukės koplyčioje ant centrinės sienos kabėjo paveikslas ir tabernakulis su monstrancija. Paveikslas ligi mūsų dienų neišliko, o tabernakulis buvo nuimtas nuo sienos. Jo vietoje išliko užrašai: „R.P. 1749“ ir greta – „pinx it“ bei autoriaus monograma, primenanti vijoklinio ornamento motyvą. Radės R.P. šifruojamos iš lenkų kalbos – „Roku Ponskiego“ („Viešpaties metais“), lotyniškas „pinx it“ reiškia „nutapyta“.[3]

Šoninėse sienose menininkas tapė tempera ant lentų, padengtų baltu gruntu. Piešiniams būdingi plataus užmojo augalinių ornamentų motyvai. Tapyba primena barokinį stilių: ekspresyvi, turtinga, drąsi savo linijomis bei apvaliomis formomis. Panašios sieninės tapybos išlikę ir Plungės bažnyčioje.[3] Manoma, sienas galėjo ištapyti mokslo ragavęs žmogus, sekęs profesionaliosios dailės pėdsakais: vien iš savo liaudiškos patirties menininkas nebūtų nutapęs kolonų bei akantų – kasdienybėje matomų žydinčių augalų pynių. Panašūs ornamentai netgi būdavo perkeliami į baldų – kraičių skrynių, spintų – puošybą.

Kapinių koplyčioje būta Martino Engelbrechto (1684-1756) Kryžiaus kelio raižinių komplekto, kuris sovietmečiu buvo paimtas į Ateizmo muziejų, vėliau perduotas LNM (jį sudarė 13 raižinių, be III stoties).[5]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka