Goro Njudo Masamunė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.
Masamunės portretas

Masamunė (正宗), taip pat žinomas kaip Goro Njūdō Masamunė (五郎 入道 正宗,Šventikas Goro Masamunė,1264m. - 1343m.), yra plačiai pripažįstamas kaip geriausias Japonijos kardų kūrėjas. Jis Sošu tradicija kūrė kardus ir durklus, japoniškai žinomus kaip tači ir tanto. Nors ir pasiekė beveik legendinį statusą, jo konkretūs gyvenimo metai nėra žinomi. Bendrai sutarta, jog daugumą kardų gamino vėlyvojo 13a. pabaigoje bei ankstyvame 14a., 1288–1328 metais. Kai kuriose istorijose jo pavardė pateikiama kaip Okazakis, tačiau keletas ekspertų mano, jog tai buvo išgalvota siekiant sustiprinti ryšį su Tokugavų šeima.

Manoma, jog Masamunė dirbo Kamakuros laikotarpio pabaigoje  (1288–1328), Sagamio provincijoje. Taip pat manoma, jog jį apmokė tokie kardų gamintojai kaip Saburo Kunimune, Avataguči Kunicuna ir Šintōgo Kunimicu iš Bizen ir Jamaširo provincijų. Nėra aišku ar kraujo ryšiu, ar įvaikinumo būdu jis buvo tėvas Hikoširo Sadamunei, daugelio laikomu beveik tokiu pat garsiu Sōšū meistru.

Japonijos kardų gaminimo konkurse yra teikiamas apdovanojimas pavadinimu – Masamunės prizas. Jis nėra skiriamas kiekvienais metais, tačiau skiriamas kardų kūrėjui, kuris sukūrė išties išskirtinį darbą.

Stilius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Masamunės kardai turi aukščiausio grožio ir kokybės reputaciją, nors ir buvo gaminami laikotarpiu, kuriame plienas reikalingas kardo gaminimui dažnai būdavo negrynas.

Laikoma, jog Masamunė ištobulino "nie" meną (錵, martensito kristalai įterpiami į perlito matricas, manant, jog tai atspindi žvaigždes nakties danguje.)

Masamunę mokė Šintōgo Kunimicu. Jo darbus geriausiai apibūdina ryškus čiči (tamsios linijos, kurios vėliau pereina į taškuotą raštą esantį pliene), kinsudži (žaibo formos „nie“ stiliaus linijos) ir „nie“ (martensito kristalai įterpiami į perlito matricas).

Masamunės sukurtiems kardams yra priskiriamas jo paties vardas (kaip ir daugeliui meno kūrinių), dažnai kartu su individualaus kardo pavadinimu. „Hondžo Masamunė“, Tokugavų šiogūnato simbolis, kuris buvo perduodamas iš vieno Šiogūno kitam, taip pat yra ir garsiausias Masamunės kardas.

Darbai, kuriuose būtų Masamunės parašas yra gana reti. Tokių kardų pavyzdžiai būtų - "Fudo Masamunė", "Kjogoku Masamunė" ir "Daikoku Masamunė".

Šiuo metu jo kardai yra minimi Kjôho Meibutsu Čo kataloge. Puikių kardų, buvusių daimyo kolekcijose Kjōhō eroje, kataloge, kurį redagavo Hon'ami kardų vertintojų bei poliruotojų šeima. Katalogas buvo sukurtas Tokugavų šiogūnatui priklausiusio Tokugavos Yoshimunės paliepimu 1714 m. ir susidėjo iš trijų knygų. Nihon Sansaku buvo pirmoji knyga iš trijų. Pagal Tojotomį Hidejošį, joje aprašomi trys geriausi kardų gamintojai (tarp kurių buvo ir Etču Macukura Go Umanosuke Jošihiro, Avataguči Toširo Jošimicu) bei jų darbai, tarp kurių yra ir 41 Goro Njudo Masamunės kardas. Kartu šiose knygose yra pateikiamas 61 Masamunės sukurtas kardas. Masamunės sukurtų kardų šiose knygose yra pateikiama daugiau negu likusiu dviejų gamintojų sudėjus. Visa tai galima paaiškinti tuo, jog Hidejošis mėgo Sošu kardų kurėjus bei jų darbus. Trečdalis visų išvardytų kardų yra Sošu peiliai, sukurti daugelio Sošu meistrų, tarp kurių yra ir Masamunės mokinių.

Legenda apie Masamunę ir Muramasą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ši legenda pasakoja apie iššūkį pagaminti geresnį kardą, kurį Muramasa metė savo mokytojui Masamunei. Jie abu nenuilstamai dirbo, kol galiausiai baigę savo kardus nusprendė patikrinti darbo rezultatus. Rungtyje jiem abiem reikėjo įsmeigti savo kardus į negilų upelį ašmenimis prieš srovę. Muramasos kardas, Juuči Josamu (十 千 夜寒 "10.000 šaltų naktų"), pjovė viską, kas buvo jo kelyje: žuvis, plaukiančius žemyn upe lapus, netgi tą patį orą, kuris pūtė į jį. Labai sužavėtas savo mokinio darbu, Masamunė įsmeigė savo kardą, Javarakai-Te (柔らかい手, „Švelniąsias rankas“), į srovę ir kantriai laukė. Tik lapai buvo perpjauti perpus. Žuvys netgi galėjo prie jo priplaukti ir jom nieko nebuvo, o oras švelniai švilpė pučiant šalia kardo ašmenų. Po kurio laiko Muramasa pradėjo šaipytis iš savo mokytojo dėl jo akivaizdaus kardų gaminimo įgudžių trūkumo. Besišypsodamas sau Masamunė ištraukė savo kardą, nušluostė bei įdėjo į dėklą. Viso to metu Muramasa kritikavo jį dėl kardo negebijimo nieko perpjauti. Vienuolis, kuris viską stebėjo iš šono, priėjo ir žemai nusilenkė abiem kardų gamintojams. Tada jis ėmė aiškinti ką matė.

„Pirmasis kardas visomis prasmėmis yra puikus kardas, tačiau jis yra ištroškęs kraujo, piktas kardas, jam nerūpės tai ką jis perpjaus. Jis taip pat lengvai gali pjauti drugelius kaip ir atskirti žmonėms galvas nuo pečių. Tačiau antrasis kardas yra daug geresnis. Jis bereikalo nepjaus tų, kurie to nenusipelnė, kurie yra nekalti.“

Kitose šios istorijos versijose, šie kardai tiesiog pjovė plaukiančius žemyn upe lapus, tačiau prie Muramasos kardo perpjauti lapai prilipdavo tol, kol nuo Masamunės kardo perpjauti jie nuplaukdavo toliau. Arba tai jog abu kardai pjovė lapus, tačiau Masamunės perpjauti lapai vėliau vėl susijungdavo. Dar vienoje versijoje lapus pjovė tik Muramasos kardas, Masamunės kardas ju nežalojo, ų dar kitoje versijoje Muramasos kardas juos perpjaudavo, kol Masamunėoardas juos sujungdavo.

Dar kitoje istorijoje Muramasa ir Masamunė buvo iškviesti pagaminti kardą Šiogūnui arba Imperatoriui. Rezultatai būdavo tokie patys kaip ir kitose istorijose, o Masamunės kardai buvo pripažinti šventais. Vienoje istorijoje Muramasa netgi yra nužudomas už velniško kardo sukūrimą.

Tačiau visos šios legendos istoriniu atžvilgiu yra neįmanomos, nes abu kardų kūrėjai gyveno skirtingose epochose, kuriose buvo jų simboliai.

Mokiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Yra manoma, jog Masamunė apmokė didį skaičių kardų kalvių. Konkrečiai yra žinoma 15, iš kurių net 10 yra laikomi Juttecu arba "Dešimčia Įžymių Mokinių" arba "Dešimčia Didžių Masamunės mokinių".

Didieji Juttecu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Čogi[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors greičiausiai ir netiesioginis Masamunės mokinys, vien dėl datos kada jis darbavosi, jo darbuose galima įžvelgti Masamunės Sošu tradicijos bei Soden Bizen kardų kūrėjų įtaka. Nors pagal kanji ženklus japonų kalboje jo vardas yra tariamas "Nagajoši", bet šiam kalviui nuspręsta naudoti kinišką tarimą "Čogi".

Kanemicu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kadangi jis yra laikomas vienu iš Sai-jo O-vazamono kalvių (puikaus aštrumo didmeistrių), manoma, jog sukūrė ir keletą žinomiausių aštriausių kardų. Fudžiširo raštuose minimi jų vardai - Kabutovari (Šalmo pjovėjas), Išikiri ( Akmens pjovėjas) ir Teppokiri (Ginklų pjovėjas). Kanemicu pagamino kardus, kuriuos naudojo įžymūs vyrai bei generolai. Greičiausiai nebuvo apmokytas Masamunės tiesiogiai, bet Sošu jam turėjo didžiulę įtaką. Taip pat buvo Soden Bizen revoliucijos lyderis.

Šizu Saburo Kaneudži[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prieš mokymąsi iš Masamunės gyveno Jamato provincijoje. Galiausiai persikėlė į Mino, kur jo stilius radikaliai pasikeitė. Jo kardai labiausiai primena Masamunės kardus ir gana dažnai yra maišomi tarpusavyje. Mišina mokykla gali atsekti savo istoriją atgal iki Kaneudži ir per jį atgal iki Masamunės.

Kindžu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kindžu, taip pat kaip ir Čogi, bendru sutarimu nuspręsta naudoti kinišką tarimą. Kartu su Kaneudži yra laikomi Mino stiliaus išradėjais. Jis buvo vienuolis Curugoje.

Kunišige[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hasebe įkūrė mokyklą gamindamas kardus Sošu ir Jamaširo antrojo periodo stiliumi. Jo kardai yra laikoma lygiais Akihiro ir Hiromicu gamybos kardams. Jis sukūrė Hešikiri Hasebe (Priverstinis pjovėjas), kuris pagal Kjoho Meibucu Čo, priklausė Tojotomiui Hidejošiui,o vėliau ir Odai Nobunagai. Šiandien kardas yra Kuroda Daimjo Ke šeimos palikimas. Kardas gavo savo vardą iš istorijos apie Odą Nobunagą, kai šis išsitraukė kardą bei perkirto stalą, tam, kad nužudytų arbatos meistrą Kannai, kuris jį išdavė.

Kunicugu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kadangi yra Rai Kunijukio anūkas, taip pat yra vadinamas Kamakura Rai. Sošu ir Jamaširo tradicijų įtaka pastebima jo kūriniuose.

Saemonzaburo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manoma, jog buvo pasivadinęs Jasujoši vardu, tačiau savo darbuose pasirašinėdavo naudodamas pirmąsias dvi savo vardo raides.

Saeki Norišige[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Istoriškai laikomas vienu iš geriausių Masamunės mokinių, netgi tarp garsiųjų Juttecu. Tačiau naujausi tyrimai rodo, jog jis buvo vyresnysis mokinys Masamunei, jaunesnysis mokinys Jukimitsu, o bendras mokytojas buvo didis Šintōgo Kunimitsu. Kaip ir Go, kilęs iš Etču provincijos. Yra gerai žinomas kaip vienintelis kalvis įvaldęs Macukava-Hada stilių (pušies žievės rašto plieną), kuris ir pavertė jo darbus unikalius.

Go Jošihiro[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jo darbų yra labai mažai,nes šis kardų kalvis mirė dar būdamas gana jauno amžiaus – 27 metų . Nėra žinoma nei vieno jo pasirašyto darbo. Manoma, jog jis vadinosi vardu Go Jošihiro arba tiesiog Go, gimtojo miestelio pavadinimu. Apart to, jog yra Sošu kardų kalvis, jis taip pat yra Etču tradicijos puoselėtojas. Jis laikomas turėjusiu daugiausiai įgūdžių kardų gaminime tarp visų Masamunės Juttecu.

Naocuna[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Egzistuoja daug teorijų, jog iš tiesų jis buvo Saemonzaburo mokinys. Daugelis mano, jog jo darbams didžiulę įtaką turėjo Sošu (net jei ir nebuvo tiesiogiai apmokytas Masamunės), Soden Bizen bei Ivamio provincijos stiliai.

Kiti mokiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Hiromicu: Kartu su Akihiro atnešė antrąjį Sošu stiliaus periodo laikotarpį.
  • Sadamune: Mokinys ir greičiausiai Masamunės sūnus, arba bent jau įvaikintas sūnus. Kaip ir jo tėvas, jis nepaliko jokių pasirašytų darbų, tačiau vistiek yra laikomas neturėjusiu lygių Sošu tradicijoje po Masamunės.
  • Akihiro: Tiesioginis Masamunės mokinys, kartu su Hiromicu yra atsakingas už Sošu stiliaus atkūrimą antrąjame Sošu periode.

Kardai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hondžo Masamunė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hondžo Masamunė didžiąją Edo periodo laikotarpio dalį reprezentavo šiogūnatą, kai buvo perduodamas iš vieno Šiogūno į kito rankas. Jis yra vienas geriausių iš žinomų Masamunės kardų, taip pat ir vienas geriausių kadanors sukurtų japoniškų kardų. Kardas buvo paskelbtas Japonijos nacionaline vertybe (Kokuhô) 1939m. Pavadinimas Hondžo galimai kilo iš kardo glaudaus ryšio su generolu Hondžo "Ečizen no kami" Šigenaga, kuris gavo šį kardą mūšio lauke. Hondžo Šigenaga, tuometinis Uesugi Kenšin generolas, 16a. buvo užpultas generolo Umanosuke, kuris tuo metu jau puikavosi nužudęs daugelį priešų. Šigenaga buvo užpultas su Hondžo Masamune, kuris padalino jo šalmą. Šigenaga išgyveno bei pasiėmė šalmą kaip trofėjų.

Kardas turėjo keletą įskilimų iš daugelio garsių mūšių, tačiau juo vistiek buvo galima naudotis. Kardas buvo Šigenagos rankose tol, kol jis buvo paskirtas tarnauti Fušimio pilyje, Bunroku (apie 1592m.-1595m.). Kai Šigenaga pritrūko lėšų, jis buvo priverstas parduoti savo kardą Tojotomiui Hidecugu, Tojotomio Hidejošio sunėnui bei vasalui. Jis buvo nupirktas už 13 Mai, 13 Oban, kas tuo metu prilygo 13 didelių aukso monetų. Vėliau kardas Kjoho Meibucu Čo buvo įvertintas 1000 Mai.

Jis nukeliavo į Tojotomio Hidejošio rankas, vėliau į Šimazu Hjogo Jošihiro, vėl į Hidejošio, Tokugavos Iejasu, Tokugavos Jorinobu ir galiausiai į Tokugavos Iecuna rankas. Jis liko Tokugavų šeimoje, o paskutinis žinomas savininkas buvo Tokugava Iemasa, Antrajo pasaulinio karo pabaigoje. Tokugava Iemasa buvo priverstas atiduoti Hondžo Masamunę ir dar 14 kitų kardų Medžiro policijos nuovadai 1945m. gruodį. Netrukus 1946m. sausį, Medžiro policija atidavė šiuos kardus žmogui, identifikuojamam kaip "Sgt. Coldy Bimore" (greičiausiai iškraipyta žmogaus vardo fonetinė rašyba) iš užsienio likvidavimo komisijos AFWESPAC ( Vakarų Ramiojo vandenyno armijos pajėgų). Vienoje „Nežinomos ekspedicijos“ laidoje Džošas Gatesas iškeliauja į Japoniją ieškoti dingusio legendinio kardo. Viso to pasekoje sužinome, jog nėra jokių irašų, kad "Sgt. Coldy Bimore" kadanors gavo šį kardą. Nėra jokių abejonių, jog Hondžo Masamunė yra svarbiausias dingęs japoniškas kardas, kurio dabartinė vieta iki šiol lieka nežinoma.

Fudo Masamunė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vienas iš nedaugelio Masamunės kardų, dėl kurio autentiškumo nekyla jokių klausimų. Jį nupirko Tojotomis Hidecugu 1601m. už 500 Kan ir perduotas Šiogūnui Iejasu, kuris vėliau kardą perdavė Maeda Toshiie. Maeda Toshiie greičiausiai savo atsistatydinimo proga jį vėl perdavė Šiogūnui. Vėliau, kardas buvo perduotas Ovari Tokugavai. Šis kardas yra tantō, kurio ilgis siekia maždaug 25 cm su išraižytomis šaknimis priekinėje, išorinėje ašmenų dalyje. Ant ašmenų taip pat yra išgraviruotas Fudo Mjo-o, budistų dievybė, iš kurios ir kyla šio kardo pavadinimas.

Musaši Masamunė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gana savotiškas Masamunės darbas, patekęs į Tokugavų šeimą kaip dovana, Edo laikotarpio viduryje. Paskutiniaisiai Tokugavų šeimos metais Musaši Masamunė buvo pateiktas kaip Tokugavos Iesato dovana Jamaoka Tešū's garbei. Jo dėka išvengiant nereikalingo Edo karo ir sunaikinimo. Jamaoka buvo pernelyg kuklus kad priimtų tokį šedevrą, ir perdavė jį valstybės tarnautojui Ivakurai Tomomiui. Netrukus po keliavimo iš rankų į rankas, Musaši Masamunė galiausiai 2000m. su Motō Ocujasu pagalba atsidūrė Nihon Bidžucu Token Hozon Kjokai (Japonų meno kardų išsaugojimo draugijoje). Musaši Masamune yra tači, siekiantis 74 cm bei turintis beveik visas Masamunės pasirašinėjimo ypatybes. Nors ir yra diskutuojama, jog o-kisaki nėra jo stilius, tačiau jis yra lyginamas su jo vėlesnės karjeros darbais, kurie rodo Kamakura stiliaus perėjimą į Nanbokučo erą. Sklinda gandai, jog kardas yra pavadintas pagal Musaši provinciją, kur buvo Edo ir stovi šių dienų Tokijas. Gandų ištakos kyla iš Mijamoto Musaši, žymiausio Japonijos kardo meistro, kurio rankose ir buvo šis kardas. Kardas yra klasifikuojamas kaip Japonijos Nacionalinis lobis.

Hōčō Masamunė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hōčō Masamune vadina vieną iš trijų tam tikrų ir neįprastų tantō, kurie yra priskiriami Masamunei. Šie tantō turi gana platų korpusą, skirtingai nuo savo plonų ir elegantiškų pirmtakų. Dėl šių priežasčių jie atrodo gana panašūs į japonų kepimo peilius. Buvo atkurtas apie 1919m. bei suteikus neįtikėtinai mažą kainą, parduotas už maždaug 10 Hiki (kas tuo metu buvo verta maždaug 14 dolerio centų).

Kotegiri Masamunė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kotegiri reiškia "Smūgis į riešą". Ypač buvo naudojamas prieš lankininkus. Jo vardas atsirado iš akimirkos, kai Asakura Udžikage nukirto priešiško samurajaus rankų apsaugą Todži kovoje Kiote. Šis kardas atsidūrė Odos Nobunagos rankose, kur jis galiausiai liepė jį patrumpinti iki jo dabartinio ilgio. 1615m. jis galiausiai pateko į Maeda klaną, kuris 1882m. pateikė kardą kaip dovaną Imperatoriui Meidži, žinomam kardų kolekcionieriui.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]