Gioachino Greco

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Gioachino Greco
Pilnas vardasGioachino Greco
ŠalisItalijos vėliava Italija
Gimė1600 m.
Čelikas, Kalabrija, Italija
Mirė1634 m. (~34 metai)
Vest Indija
TitulasStipriausias XVII a. III dešimtmečio Italijos žaidėjas

Džioakinas Grekas (it. Gioachino Greco; 1600 m. Čelike, Kalabrija, pietų Italija – 1634 m. Vest Indija) – italų šachmatininkas ir rašytojas, stipriausias XVII amžiaus pradžios Italijos žaidėjas. Platino ranka rašytus traktatus mokymo tikslams, kuriuose analizavo šachmatų partijas. Po jo mirties apibendrinti traktatai buvo išleista knyga anglų kalba. Vėliau ji buvo išversta į prancūzų, vokiečių, danų, olandų ir italų kalbas ir kurios išėjo ne mažiau kaip 41 leidimas. Visą šimtmetį (iki F. Filidoro) ši knyga tarnavo, kaip to laikotarpio geriausias šachmatų žaidimo vadovėlis.[1]

Jaunystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grekas buvo dar vadinamas kalabriečiu, pagal provinciją iš kurios jis buvo kilęs. Jo tėvai buvo neturtingi valstiečiai, tad Grekas negavo gero išsilavinimo. Jis anksti paliko namus ir pragyvenimui užsidirbdavo, žaisdamas šachmatais ir rašydamas šachmatų žaidimo rinkinius. Apie jo ankstyvąją jaunystę nedaug kas žinoma. Pirmosios žinios žinomos tik iš gyvenimo Romoje.

Mokymasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grekas susipažino su šachmatais iš Ruy Lopeso ir Alesandro Salvio knygų. Sicilijos dvasininkas ir žinomas šachmatininkas Don Marianas (Don Mariano) pastebėjęs, kad Grekas greitai tobulėja, pasikvietė jį į savo namus ir mokė žaidimo paslapčių. Grekas taip greitai įsisavindavo žinias, kad netrukus beveik pasivijo savo mokytoją.

1619 m. pradėjo rašyti apie šachmatų žaidimą savo įžymiuosius rankraščius. Taip Grekas tapo pirmuoju žinomu šachmatų profesionalu.

Kelionės po Europą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1621 m. D. Grekas keliavo po Europą. Kelionių metu už atlyginimą žaisdavo su vietiniais žaidėjais bei vesdavo šachmatų pamokas. Jis lankėsi karaliaus Henriko II dvare, Nansi, Lotaringijos hercogo dvare, kur hercogui padovanojo savo rankraščio apie šachmatus kopiją. Paryžiuje žaidė su stipriausiais miesto šachmatininkais: Isaku Arnauldu, de Korbeviliu (de Corbeville), hercogu Enriku Nemura (Enrico Idi Savoia-Nemours) ir Šamonu de la Saliu (Chaumont de la Salle) ir juos įveikė. 1622 m. Gijomas Ancelis (Guillaume Polydore Ancel) išvertė padovanotą Lotaringijos hercogui rankraštį į prancūzų kalbą.

D. Grekas vėliau vyko į Londoną, kur susitiko su geriausiais žaidėjais ir prieš juos laimėjo. 1623 m. jis paliko rankraščių kopijas Fransua Godolfinui (Francis Godolphin) ir Nikolui Montstivenui (Nicholas Mountstephen) iš Ludgeito.

1625 m. D. Grekas keliavo į Madridą, kur žaidė karaliaus Filipo IV dvare ir nugalėjo visus varžovus.

Kelionė į Vest Indiją[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Būnant Ispanijoje, ispanų jėzuitai jį prikalbino keliauti į Vest Indiją. Ten nuo infekcinės ligos jis 1634 m. ir mirė. Pagal testamentą visą savo turtą perleido jėzuitams.

Rankraščiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grekas
Chess zhor 22.png
Chess zver 22.png
a8 b8 c8 d8 e8 f8 g8 h8
a7 b7 c7 d7 e7 f7 g7 h7
a6 b6 c6 d6 e6 f6 g6 h6
a5 b5 c5 d5 e5 f5 g5 h5
a4 b4 c4 d4 e4 f4 g4 h4
a3 b3 c3 d3 e3 f3 g3 h3
a2 b2 c2 d2 e2 f2 g2 h2
a1 b1 c1 d1 e1 f1 g1 h1
Chess zver 22.png
Chess zhor 22.png
Juodieji pradeda ir pasiekia lygiąsias.

Sprendimas: 1....Ba1+ 2.Bf1 B:f1 3.K:f1 Rh3!! 4. g:h (4.Kf2 R:g2!) Lygiosios dėl juodo kampinio laukelio ir priešingos spalvos rikio.

1619 m. Grekas pradėjo ruošti ranka rašytus rinkinius apie šachmatų kombinacines padėtis ir patį žaidimą. Savo rėmėjams pateikė rinkinių kopijas. Jo rankraščiai paprastai turėjo dedikaciją, sonetą, šachmatų istorijos aprašymą, paaiškinimus apie figūrų pavadinimus ir jų vietą, figūrų ir pėstininkų judėjimą, jų vertę, žaidimo taisykles įvairiose šalyse, šachmatų terminus. Rankraščiuose teikdavo praktinių patarimų. Kai kurie jų, buvo skirti uždaviniams (19 uždavinių), kitur pateiktos pilnos šachmatų partijos. Žinoma bent 20 tokių jo rankraščių.

Greko ankstyvieji rankraščiai buvo parašyti prastu stiliumi ir su gramatinėmis klaidomis. Paskutiniųjų rankraščių stilius ir gramatika buvo geresni. Dėl to skirtumo kai kurie tyrinėtojai kėlė klausimų, ar visi rankraščiai parašyti Greko? Kai rankraštis buvo rašomas turtingam ir galingam rėmėjui Greko pradžioje pradėdavo kaligrafiškai. Tačiau klaidų buvo ir kaligrafinėse dalyse, todėl ekspertai mano, kad jie buvo rašomi klausantis diktuojamo teksto.

Londone jam kilo mintis į rankraščius be diagramų taip pat talpinti ir visos partijos užrašus. Dauguma partijų nebuvo sužaistos, bet mokymo tikslais buvo sudarytos kaip gero žaidimo pavyzdžiai.

Partijose D. Greko varžovai pažymimi kaip NN. Manoma, kad D. Grekas, kuris dažniausiai žaidė su galingais kilmingaisiais ir turtingaisiais rėmėjais, nenorėjo, ar nedrįso jų įvardinti pralaimėtojais.

1623 m. Grekas parengė keletą rankraščių Londone. Jie parašyti itališkai, bet su angliška antrašte. Ilgiausias buvo skirtas Nicholas Montstephen ir turėjo 429 psl. Jame buvo ištraukų iš Rui Lopeso ir Salvijo darbų. Baltųjų ėjimai rašyti raudonu rašalu, o juodųjų – juodu. Vėliau vienas iš Londone parašytų rankraščių pateko pas šachmatų knygų kolekcininką Audley baroną George John Thicknesse-Touchet.

1924 m. Grekas grįžo į Paryžių, kuriame, atsižvelgdamas į naujas idėjas, perrašė rankraštį. Jis išėmė ilgas ir mažai patrauklias partijas ir įdėjo labiau efektingas. Vieną iš rankraščių publikavo Paryžiuje, kur matoma dedikacija, užrašyta geresniu raštu, tačiau tolimesniame tekste, kaip ir kituose rankraščiuose, išlieka sunkiai išskaitomas raštas.

Beveik visi Greko rankraščiai buvo dedikuoti įžymiems turtingiems rėmėjams, dažnai dauginti perrašinėtojo. Kalbos stilių keisdavo priklausomai nuo to, kam buvo dedikuojama. Kai kurie rankraščiai yra išlikę bibliotekose (Bibliotheque Nationale, Paris, MS. Italiens No. 1,378) iki XX a. pradžios.[2]

Knygos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Greko vadovėlis

Po jo mirties Fransua Bilis (Francis Beale) jo rankraščius apjungė į knygą, kurią Henris Heringmanas (Henry Herringman) 1656 m. anglų kalba išleido Londone. Ją iš italų kalbos išvertė D.S. Badenas (D.S. Budden). Joje buvo 94 gambitai. Knyga buvo dar kartą išleista 1750 m. ir 1819 m.

Prancūzų kalba Greko knyga „Šachmatų žaidimas“ pasirodė 1669 m. Paryžiuje. Ji buvo pakartota 1707 m., 1713, 1714 m. ir 1741 m. 1750 m. buvo dar vienas leidinys ilgu pavadinimu: „Šachmatais žaisti paprasta, Džoakimno Greko Kalabriečio partijos, su papildomomis partijomis ir pradžiomis, su pagrindinėmis taisyklėmis ir iliustruota…“

1752 m. šis prancūziškas leidinys buvo išspausdintas Londone.

1784 m. Greko knygos vokiškasis vertimas buvo Moses Hirschel atspausdintas Vroclave, antras leidimas – 1795 m. Leipcige. Knygos pavadinimas buvo: „Pono Džoakino Greko kalabriečio ir paslaptingojo arabo Filipo Stamos šachmatai, skaitytojų palengvinimui patobulinti visais naujaisiais metodais.“

1819 m. Viljamas Lewis išvertė iš prancūzų kalbos ir redagavo, pridėdamas savo pastabų ir paaiškinimų. „Džoakino Greko šachmatų partijos“. Ši knyga buvo pakartota 1833 m. ir liko, kaip pavyzdinis „Greko" leidimas, iki 1900 m. prof. L. Hofmano išleistos knygos „Greko partijos“.

1854 m. Pasirodė daniškas leidimas, o 1865 m. Antonius van der Linde išleidžia „Džoakino Greko partijos“ olandų kalba.

1919 m. John G. White išspausdino knygą: „Grekas ir jo rankraščiai, Džoakinas Grekas 16001634, 300-ios pirmojo rankraščio parašymo metinės 16191919“.

Tokiu būdu žinoma mažiausiai 41 Greko knygos leidimas: prancūzų, anglų, vokiečių, olandų, danų ir italų kalbomis.[3]

Partijų pradžios[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

D. Grekas savo rankraščiuose pateikė ir rekomendacijų, kaip žaisti partijų pradžias, taip pat parodė galimus spąstus jose.

Tarp partijų pradžių ypatingai vertingi Itališkosios partijos ir karaliaus gambito analizių variantai. Daug gambitinių variantų vėliau buvo pavadinti jo vardu:[4]

1) Greko gambitas (C38)

1. e4 e5 2. f4 exf4 3. Žf3 g5 4. Rc4 Rg7 5. h4 h6 6. d4 d6 7. Žc3 c6 8. hxg5 hxg5 9. Rxh8 Rxh8 10. Že5

2) Rikio gambitas, Greko variantas (C33)

1. e4 e5 2. f4 exf4 3. Rc4 Vh4+ 4. Kf1 Rc5

3) Rikio pradžia (C24) Greko gambitas

1. e4 e5 2. Rc4 Žf6 3. f4

4) Greko gynyba (C40)

1. e4 e5 2. Žf3 Vf6

Itališkoji partija (C54) 5) Greko variantas

1. e4 e5 2. Žf3 Žc6 3. Rc4 Rc5 4. c3 Žf6 5. d4 exd4 6. cxd4 Rb4+ 7. Žc3 Žxe4 8. O-O Žxc3

Svarbiausias D. Greko pasiekimas partijos pradžių teorijoje yra jo išanalizuotas bokšto aukos variantas Itališkojoje partijoje.[5]

Šachmatų taisyklės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki 1623 m. aiškios tvarkos dėl rokiruotės nebuvo – kai kuriose šalyse rokiruotė buvo pripažįstama, kitose – ne, be to, nebuvo tiksliai nurodyta, kuriuose laukeliuose po rokiruotės turi stovėti karalius ir bokštas. Grekas pasiūlė dabartinę rokiruotės tvarką.

Grekas taip pat pasiūlė, kad žaidėjas pravedęs pėstininką į paskutiniąją horizontalę galėtų versti jį į antrąją valdovę. Kai kuriose šalyse tai nebuvo leidžiama: žaidėjas vienu metu galėjo turėti tik vieną valdovę.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Шахматы. Энциклопедический словарь / гл. ред. А. Е. Карпов. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – С. 90. – ISBN 5-85270-005-3
  2. John G. White (1919). „Greco and his Manuscripts“ (angl.). Nuoroda tikrinta 2014 m. lapkričio 14 d. 
  3. Bill Wall (2014). „Greco and Chess“ (angl.). Nuoroda tikrinta 2014 m. lapkričio 14 d. 
  4. „Greco“ (angl.). Nuoroda tikrinta 2014 m. lapkričio 14 d. 
  5. Я.И.Нейштадт. Некоронованные чемпионы – М.: Физкултура и спорт , 1975. – С. 32-39.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]