Gimdymas namuose

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Gimdymas namuose – tradicinis gimdymo būdas, kai vaikas gimdomas ir priimamas namų aplinkoje, o ne ligoninėje, klinikoje ar kitoje medicinos įstaigoje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Visame pasaulyje iki XX a. pr. gimdymas, kaip svarbus žmogaus gyvenimo ciklo momentas, vykdavo šeimos, namų aplinkoje.[1] Vėliau gimdyvės imtos vežti į medicinos įstaigas ir gimdymas namuose tapo retenybe. JAV 1938 metais gimdančių namuose moterų buvo apie 50 % ir 1955 metais – apie 1 %, Jungtinėje Karalystėje 1920 metais gimdančių namuose moterų buvo apie 80 % ir 1991 metais svyravo apie 1 %. Japonijoje gimdymai iš namų į ligonines persikėlė kur kas vėliau – 1950 metais namuose gimdydavo apie 95 % moterų ir 1975 metais – apie 1,2 %.[2]

XXI a. Europoje, Australijoje ir Šiaurės Amerikoje sustiprėjus feminizmo, žmogaus teisių judėjimams, paskelbus įvairius tyrimus dėl perteklinės medikalizacijos, intervencijų, komplikacijų gimdant ligoninėse moterys susibūrė į įvairias organizacijas ir išsikovojo teisę rinktis gimdymo aplinką.[reikalingas šaltinis] Dabar daugelyje šalių moterys gali rinktis, kur gimdyti: ligoninėse, natūralaus gimdymo centruose arba namuose. Gimdymai namuose naują prasmę įgavo tyrimais atskleidus didelį medicininių intervencijų kiekį kurių reikalingumas kėlė abejonių. Taip įvairiose šalyse gydytojų ginekologų, akušerių ir natūralų gimdymą palaikančių piliečių iniciatyva buvo įkurti natūralaus gimdymo centrai ir aptartos bei įteisintos sąlygos mažos rizikos gimdymams namuose. Gimdymas namuose yra įteisintas JAV, Australijoje ir daugelyje Europos šalių: Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Belgijoje, Italijoje, Nyderlanduose (šioje šalyje namuose gimdo daugiau kaip 32 % gimdyvių).[3]

Saugumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimdymui namuose ruošiamasi besilaukiant kūdikio, tai aptariant su nėštumą prižiūrinčiais ginekologais, akušeriais ir/ar pribuvėjomis (priklausomai nuo konkrečioje šalyje veikiančios nėščiosios medicininės priežiūros sistemos). Kai gimdymai namuose planuojami ir įgyvendinami tam ruošiantis iš anksto, saugumas gimdymo metu yra užtikrinamas įvairiai – daugelyje šalių (Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kt.), kuriose gimdymas namuose reglamentuotas, yra ruošiamos profesionalios pribuvėjos, gimdyvių padėjėjos. Taip pat ligoninių personalas yra pasiruošęs priimti į ligonines gimdyves iš namų, jei kiltų komplikacijų ir reikėtų medikamentinės pagalbos. Taip, kilus būtinybei, užtikrinamas gimdyvės ir naujagimio saugumas bei medikų parama.[4][5]

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1963 iki maždaug 1988 m. Lietuvos moterys daugiausia gimdė ligoninėse. Kartu su Sąjūdžio idėjomis, Atgimimu kilo ir poreikis keisti požiūrį į moters kūną, gimdymą bei išgyventi kūdikio gimimą sąmoningiau, mažiau medikalizuotai. Taip senosios pribuvėjystės idėjos persipynė su šiuolaikinėmis natūralaus bei švelnaus gimimo idėjomis ir XX a. paskutinis dešimtmetis tapo gimdymų namie atgimimo ir gimdymų vandenyje pradžia. Šias idėjas Lietuvoje pirmoji pradėjo skleisti Jurgita Švedienė.[6][7][8]

Gimdymo ne stacionare tema Lietuvos visuomenėje vis dar mistifikuojama, dažnai tokį būdą pasirinkusios šeimos nevertai stigmatizuojamos, tačiau užsienio šalių praktika ir atlikti solidūs moksliniai tyrimai rodo, kad gimdyti tiek gimdymo stacionare, tiek namuose ar gimdymo centruose yra vienodai saugu, jei nėra nėštumo komplikacijų, šeimos yra planuotai pasirengusios gimdymui ir gauna reikiamą profesionalų pagalbą.[9]

Naujagimių mirtingumo rizika gimdant ligoninėje ir už jos ribų yra pristatoma A. de Jonge Didžiojoje Britanijoje atliktame tyrime. Pastarojo tyrimo duomenimis, gimdant pirmąjį vaiką namie perinatalinis mirtingumas yra panašus kaip ligoninėje (iki 0,93 %), gimdant antrąjį ir paskesnius vaikus statistiškai reikšmingo skirtumo nėra. Šio tyrimo rezultatai leidžia Didžiosios Britanijos Nacionalinei sveikatos tarnybai (NHS) pateikti gimdymą namuose kaip vieną iš įprastų alternatyvų.[10][11]

Planuotai gimdant namuose, fiksuojama mažiau medicininių intervencijų. Ši išvada paskelbta ir LRS Kanceliarijos Parlamentinių tyrimų departamento 2013-03-25 paskelbtame analitiniame darbe „Gimdymo ne stacionare reglamentavimas Europos Sąjungoje“.[12]

Teisinė situacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos įstatymai nedraudžia gimdyti namuose – tai susiję su žmogaus galimybe apsispręsti bei jo teise į privatumą. Nepaisant to, teisės gimdyti namie realizavimas lieka už įstatymo ribų, kadangi ne gimdymo stacionare gimdančioms šeimoms kol kas negali būti suteikta kvalifikuota medikų pagalba, nes pagalbą namuose norintys suteikti gydytojai ir akušeriai būtų priversti pažeisti esamą teisinį reguliavimą.[13][14]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Cryns, Yvonne Lapp (1995). „Homebirth: as Safe as Birth Gets“. The Compleat Mother Magazine. 
  2. Cassidy, Tina (2006). Birth. New York: Atlantic Monthly Press, 54–55. ISBN 0-87113-938-3.
  3. „Ar Europos Sąjungos valstybėse egzistuoja gimdymo namuose praktika?“. alkas.lt. 
  4. „Kaip užtikrinamas saugumas gimdant ne stacionare?“. gimimas.lt. 
  5. „Gimdymas namuose“. vaikas.lt. 
  6. „Kaip gimdė mūsų prosenelės“. delfi.lt. 
  7. „Gimdymas namuose: daugumoje Europos šalių – norma, Lietuvos valdžiai – „grįžimas į viduramžius““. lrt.lt. 
  8. Gimdymas ir gimimas: šiandieninės patirtys pribuvėjystės istorijos kontekste. Laimė Kiškūnė, Rima Pociūtė. Vilnius: Dialogo kultūros institutas, 2005. ISBN 9955-545-24-0.
  9. „Gimimas LT“. gimimas.lt. 
  10. „Ar tiesa, kad“. gimimas.lt. 
  11. „Literatūros apžvalga apie planuotų gimdymų ne ligoninėje saugumą“ (PDF). gimimas.lt. 
  12. LRS Kanceliarijos Parlamentinių tyrimų departamentas: „Gimdymo ne stacionare reglamentavimas Europos Sąjungoje“ (2013-03-25).
  13. „Gimdymo namuose šalininkai – už legalią pribuvėjų veiklą“. alfa.lt. 
  14. „Ar saugu gimdyti namuose?“. delfi.lt. 

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka