Georges Seurat

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Žoržas Sera
pranc. Georges Seurat
Georges Seurat 1888.jpg
Žoržas Sera 1888 m.
Gimė: 1859 m. gruodžio 2 d.
Paryžius
Mirė: 1891 m. kovo 29 d. (31 metai)
Paryžius
Tautybė: Prancūzas
Veikla: Dailininkas
Sritis: Impresionizmas, Neoimpresionizmas
Žinomas už: Sekmadienio popietė Grand Žatos saloje
Commons-logo.svg Vikiteka: Georges SeuratVikiteka
Parašas
Seurat autograph.png

Žoržas Sera (pranc. Georges Seurat, 1859 m. gruodžio 2 d. – 1891 m. kovo 29 d.) – XIX a. prancūzų dailininkas, vienas impresionizmo atstovų. Ž. Sera sukūrė tapybos metodą, paremtą mokslinėmis spalvų ir linijų teorijomis, kas išskyrė jį iš kitų impresionistų. Meno istorijoje Ž. Sera ir aplink jį 1880-ųjų antroje pusėje susibūrę dailininkai vadinami neoimpresionistais.

Ž. Sera geriausiai žinomas paveikslu „Sekmadienio popietė Grand Žatos saloje“ (18841886), kuris virtęs chrestomatiniu, bei vienu žinomiausių moderniojo meno kūrinių.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Jaunystė ir mokslai[taisyti | redaguoti kodą]

Žoržas Sera (piln. Georges-Pierre Seurat) gimė 1859 m. gruodžio 2 d. Paryžiuje.[1] Ž. Sera šeima, tėvas Antuanas ir motina Ernestina, buvo pasiturintys paryžiečiai, todėl būsimasis dailininkas buvo nuo jaunumės išvaduotas nuo materialinių rūpesčių.[2] Tėvas Antuanas buvo 1856 m. iš tarnybos pasitraukęs gretimo Paryžiui La Vileto kaimo valdininkas. Jo turtinės padėties pagrindą sudarė sėkminga prekyba nekilnojamu turtu.[3] Motina Ernestina buvo kilusi iš įsitvirtinusios Paryžiuje vidutinio sluoksnio giminės, iš kurios buvo kilę keli skulptoriai, Ž. Sera vienas senelių buvo juvelyras.[4] Ž. Sera buvo trečiuoju šeimos vaiku iš keturių. Jo vyresnysis brolis Emilis vėliau tapo nesėkmingu dramos pjesių kūrėju.

Ž. Sera piešinys „Edmono Amano-Žano portretas“, 1883 m.

Pirmieji Ž. Sera piešiniai žinomi nuo 1874 m.[5] 1876 m. Ž. Sera lankė netoli namų buvusią municipalitetinę piešimo mokyklą, kurioje susipažino su Edmonu Amanu-Žanu (1858−1935/36), su kuriuo kartu 1878 m. įstojo į Paryžiaus Aukštąją dailės mokyklą. Ž. Sera mokėsi Anri Lemano, kuris buvo vienas Ž. Engro mokinių, klasėje, kurioje didžiausias dėmesys buvo teikiamas linijos ir kompozicijos studijavimui.[6] Mokykloje Ž. Sera susipažino su buvusio jos direktoriaus Šarlio Blano (1813−1882) estetinėmis pažiūromis, kuriomis jis taip pat propagavo klasikinį stilių.[7] Tikėtina, kad Ž. Sera kopijavo italų kvatročento dailininko Pjero dela Frančeskos freskų kopijas mokyklos koplyčioje, kurias buvo užsakęs Šarlis Blanas.[8] Šarlio Blano teorijos taip pat atkreipė Ž. Sera dėmesį į mokslininko E. Ševrelio (1786−1889) spalvų kontrastų tyrinėjimus. Be Ž. Engro įtakos, Ž. Sera buvo įtakotas E. Delakrua ir dažnai lankėsi Šv. Sulpicijaus bažnyčioje, kurioje buvo E. Delakrua kūrinių.[9] 1879 m. lapkritį Ž. Sera paliko mokyklą, kad atliktų 1 metų karinę tarnybą, ir daugiau į ją nebegrįžo pasirinkdamas nepriklausomo menininko kelią.[10] Išliko keturios Ž. Sera piešinių eskizų knygutės iš 1877−1881 m. laikotarpio.

1879 m. Ž. Sera išsinuomojo studiją kartu su draugu Edmonu Amanu-Žanu. Grįžęs iš karinės tarnybos išsinuomojo mažą butą Šavrolio gatvėje ir dalinosi studiją su E. Amanu-Žanu.[11] 1883 m. Ž. Sera nupieštas draugo E. Amano-Žano portreto piešinys buvo priimtas į Akademijos parodą − kasmetinį Saloną, ir tapo pirmuoju Ž. Sera kūriniu, pristatytu publikai, bei pirmuoju, kuris buvo paminėtas spaudoje.[12] Tarp 1881 ir 1884 m. Ž. Sera sukūrė apie 20 aliejinių paveikslų ir apie 70 mažų spalvotų panelių, daugiausiai kaimiškų peizažų tema.[13] Šie kūriniai buvo įtakoti prancūzų taip vadinamosios Barbizono mokyklos realistinių tapytojų kūrybos (pvz., „Kūlėjai“, 1882 m.). Maždaug nuo 1882 m. pabaigos Ž. Sera kūryba pradėjo artėti prie impresionizmo. Jis apsilankė impresionistų parodose, jo paveiksluose dažniau pradėtos vaizduoti Paryžiaus užmiesčio gyvenimo scenos prie Senos upės pakrantės.[14] E. Ševrelio spalvų teorijas papildė Ogdeno Rudo (1831−1902) teorijos, kurias Ž. Sera atidžiai studijavo ir bandė taikyti tapyboje.

Brandos laikotarpis[taisyti | redaguoti kodą]

1883 m. Ž. Sera pradėjo tapyti pirmą reikšmingą savo darbą, didelių matmenų drobę „Maudynė Anjere“, kurią 1884 m. pavasarį pasiūlė Paryžiaus Salonui. Tačiau paveikslas buvo atmestas akademinės komisijos. 1884 m. nepatenkinti akademine cenzūra Paryžiaus dailininkai įkūrė Nepriklausomųjų dailininkų draugiją. Ž. Sera vėliau savo darbus eksponavo Draugijos parodose ir nebesiūlė Akademijos parodoms. Ž. Sera Draugijos susirinkimuose susipažino su Poliu Sinjaku, kuris vėliau tapo jo ištikimiausiu pasekėju ir artimiausiu draugu – tapytoju. „Maudynė Anjere“ buvo eksponuota Draugijos parodoje, kuri atsidarė 1884 m. gegužės 15 d.[15] Paveikslas kritikų buvo prilygintas senoviniems reljefams ir renesanso freskoms. „Maudynė Anjere“ rodo dailininko Piuvi de Šavano (1824−1898) įtaką ankstyvajai Ž. Sera kūrybai.[16] Žinomi 13 spalvotų etiudų ir 10 paruošiamųjų piešinių „Maudynei“.[17] E. Zola draugas, apie meną rašantis literatas Polis Aleksis tapo Ž. Sera ir P. Sinjako draugu.

1885 m. P. Sinjakas supažindino Ž. Sera su vienu impresionizmo meistrų – Kamiliu Pisaro. Ž. Sera jau tuomet buvo pradėjęs tapyti savo monumentinę drobę „Sekmadienio popietė Grand Žatos saloje“ (200x300 cm matmenų), kurioje išbandė naują, tapybos pasaulyje neregėtą techniką – smulkių, grynų spalvų taškelių, kurie iš atstumo susiliedami suformuodavo vientisą vaizdą. Technika buvo paremta mokslinių spalvų tyrinėjimų pagrindu ir pavadinta „divizionizmu“ (iš pranc. division – skaidyti, dalyti). Taip pat, dėl taškavimo metodo praminta „puantilizmu“ (iš pranc. point – taškas). K. Pisaro greitai susižavėjo ir pradėjo tapyti Ž. Sera moksliniu metodu, kaip ir P. Sinjakas.

Pasirūpinus K. Pisaro, 1886 m. gegužę Ž. Sera ir P. Sinjakas buvo priimti į paskutinę impresionistų parodą. „Grand Žata“ tapo parodos „vinimi“, tačiau visiškai nesužavėjo kitų impresionistų. E. Dega praminė Ž. Serą „notaru“, o greitu laiku K. Pisaro ir Ž. Sera asmeniškai susipyko su Poliu Gogenu. 1886 m. rugpjūtį Ž. Sera eksponavo „Grand Žatą“ Nepriklausomųjų dailininkų draugijos parodoje atskirame kambaryje kartu su grupe tapytojų-pasekėjų, kurie kritiko Felikso Feneono buvo pavadinti „neoimpresionistais“.[18] Kaip aiškus judėjimo lyderis buvo iškeltas Ž. Sera. „Grand Žata“ 1887 m. buvo eksponuota Briuselyje. Šiam paveikslui sukurti Ž. Sera buvo paruošęs daugiau nei 50 etiudų.[19] Dėl Ž. Sera šiuo laikotarpiu naudotų nekokybiškų dažų jau po 6 metų buvo pastebėta, kad Veronezės žali tonai virto alyviniais, o oranžiniai parudavo.[20] Vieni kritikai paveikslo figūras lygino su Sen. Egipto faraonų eisena, kiti nepalankiai vadino lėlėmis.[21]

1886 m. Niujorke P. Diuran-Riuelio suorganizuotoje prancūzų impresionistų darbų parodoje buvo Ž. Sera kūrinių, tarp jų „Maudynė Anjere“. Tais pačiais metais Ž. Sera susitiko matematiką-filosofą Šarlį Anri (1859−1926), kurio teorinėmis spalvų ir linijų krypčių koncepcijomis naudojosi. Likusiais gyvenimo metais Ž. Sera eksponavo paveikslus Nepriklausomųjų dailininkų draugijos parodose, bei buvo reprezentuotas parodose Belgijoje. 1889 m. pradžioje Ž. Sera slaptai pradėjo gyventi su drauge Madlena Knoblok (1868−1903), dailininkų pozuotoja, savo studijoje Monmartro Kliši bulvare.[22] Pora susilaukė sūnaus Pjero 1890 m. vasario 16 d.[23] Ž. Sera mirė persišaldęs 1891 m. kovo 29 d. nesulaukęs 32 metų. Tapytojo mirties priežastis tiksliai nežinoma, manoma, kad tai buvo ūminė bronchų infekcija arba difterija. Paskutinės drobės „Cirkas“ tapytojas nepabaigė. Dar po dviejų savaičių mirė, greičiausiai nuo tos pačios ligos, Ž. Sera sūnus.[24] Madlena Knoblok tuo metu buvo nėščia antrą kartą, bet jos vaikas mirė arba gimdymo metu, arba iškart po gimimo.[25] Ž. Sera palaidotas Per Lašezo (Père Lachaise) kapinėse Paryžiuje.

Tapybos darbai[taisyti | redaguoti kodą]

Ž. Sera paliko 6 dideles drobes ir apie 60 mažesnių aliejinių paveikslų, 170 mažų medžio tapinių, 230 piešinių, 45 tapybos fragmentus ir nebaigtus piešinius.[26] Jo paveikslus galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: monumentalios, koncepcinės drobės, ties kuriomis Ž. Sera dirbdavo studijoje žiemos mėnesiais, ir kita grupė – peizažai, dažniausiai jūrų tematika, kuriuos dailininkas tapydavo vasaros mėnesiais. Tarp kitų darbų: „Grand Žatos“ etiudai, Senos pakrančių vaizdai ir draugės Madlenos Knoblok portretas drobėje „Jauna moteris pudruojasi“.

Pagrindiniuose kūriniuose Ž. Sera siekė pritaikyti tapyboje mokslinius metodus, todėl jie pasižymi kompozicijos griežtumu ir sudaro statiškumo įspūdį. Kiekviena drobė turi savą koncepciją, pavyzdžiui, „Pozuotojos“ skirtos vaizduoti nuogą kūną, „Paradas“ − dirbtinio apšvietimo sceną, „Kadrilis“ − judesio sceną. Ž. Sera peizažuose dažniausiai vaizduojamos tuščios uostų krantinės ir upių pakrantės su viena kita laivelio bure. Tapybos metodas leido dailininkui išgauti įdomų dekoratyvumo efektą.

„Jauna moteris pudruojasi“ (1889–1890). Pasak istorijos, Ž. Sera paveiksle buvo nutapęs vienintelį savo autoportretą veidrodyje, tačiau vėliau jį pakeitė vazono su gėlėmis vaizdu[27]

Pagrindinės drobės:

Vietovės Normandijos pajūryje, kuriose Ž Sera tapė peizažus[28]:

Darbų galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Didžiosios drobės[taisyti | redaguoti kodą]

Etiudai[taisyti | redaguoti kodą]

Peizažai[taisyti | redaguoti kodą]

Leidiniai apie Ž. Serą lietuvių kalba[taisyti | redaguoti kodą]

  • Periušo, Anri. „Sera gyvenimas“. – Vilnius: Vaga, 1975. – 218(12) p.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Herbert, Robert L. ir kt. Georges Seurat. 1859−1891. The Metropolitan Museum of Art, New York, 1991, p. 8
  2. Düchting, Hajo. Georges Seurat. Taschen, 2000, p. 8
  3. Herbert, Robert L. ir kt. Georges Seurat. 1859−1891. The Metropolitan Museum of Art, New York, 1991, p. 11
  4. [Herbert, Robert L. ir kt. Georges Seurat. 1859−1891. The Metropolitan Museum of Art, New York, 1991, p. 11
  5. Herbert, Robert L. ir kt. Georges Seurat. 1859−1891. The Metropolitan Museum of Art, New York, 1991, p. 12
  6. Düchting, Hajo. Georges Seurat. Taschen, 2000, p. 8
  7. Düchting, Hajo. Georges Seurat. Taschen, 2000, p. 8
  8. Düchting, Hajo. Georges Seurat. Taschen, 2000, p. 10
  9. Herbert, Robert L. ir kt. Georges Seurat. 1859−1891. The Metropolitan Museum of Art, New York, 1991, p. 103
  10. Herbert, Robert L. ir kt. Georges Seurat. 1859−1891. The Metropolitan Museum of Art, New York, 1991, p. 13
  11. Herbert, Robert L. ir kt. Georges Seurat. 1859−1891. The Metropolitan Museum of Art, New York, 1991, p. 13
  12. Herbert, Robert L. ir kt. Georges Seurat. 1859−1891. The Metropolitan Museum of Art, New York, 1991, p. 49
  13. Herbert, Robert L. ir kt. Georges Seurat. 1859−1891. The Metropolitan Museum of Art, New York, 1991, p. 103
  14. Herbert, Robert L. ir kt. Georges Seurat. 1859−1891. The Metropolitan Museum of Art, New York, 1991, p. 104
  15. Herbert, Robert L. ir kt. Georges Seurat. 1859−1891. The Metropolitan Museum of Art, New York, 1991, p. 103
  16. Herbert, Robert L. ir kt. Georges Seurat. 1859−1891. The Metropolitan Museum of Art, New York, 1991, p. 104–105
  17. Londono nacionalinės galerijos informacija
  18. Herbert, Robert L. ir kt. Georges Seurat. 1859−1891. The Metropolitan Museum of Art, New York, 1991, p. 170
  19. Met muziejaus informacija
  20. Herbert, Robert L. ir kt. Georges Seurat. 1859−1891. The Metropolitan Museum of Art, New York, 1991, p. 172
  21. Herbert, Robert L. ir kt. Georges Seurat. 1859−1891. The Metropolitan Museum of Art, New York, 1991, p. 174–175
  22. Herbert, Robert L. ir kt. Georges Seurat. 1859−1891. The Metropolitan Museum of Art, New York, 1991, p. 335
  23. Herbert, Robert L. ir kt. Georges Seurat. 1859−1891. The Metropolitan Museum of Art, New York, 1991, p. 335
  24. Herbert, Robert L. ir kt. Georges Seurat. 1859−1891. The Metropolitan Museum of Art, New York, 1991, p. 335
  25. Herbert, Robert L. ir kt. Georges Seurat. 1859−1891. The Metropolitan Museum of Art, New York, 1991, p. 335
  26. Herbert, Robert L. ir kt. Georges Seurat. 1859−1891. The Metropolitan Museum of Art, New York, 1991, p. 3-4
  27. Herbert, Robert L. ir kt. Georges Seurat. 1859−1891. The Metropolitan Museum of Art, New York, 1991, p. 335
  28. Herbert, Robert L. ir kt. Georges Seurat. 1859−1891. The Metropolitan Museum of Art, New York, 1991, p. 233

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Georges Seurat – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka