Geobotanika
Geobotanika (fitocenologija) – mokslas, tiriantis augalijos pasiskirstymą Žemėje, augalų rūšių bei bendrijų savybes ir paplitimą, tų savybių priklausomybę nuo praeities ir dabarties sąlygų, įskaitant geologiją, dirvožemį, klimatą ir topografiją.[1]
Skiriamos dvi geobotanikos šakos:
- Augalų geografija (autochorologija, fitogeografija, idiobiologinė geobotanika) – augalų taksonų paplitimo Žemėje ir paplitimo dėsningumų aiškinimas.
- Augalijos geografija (sinchorologija, cenologinė geobotanika) – augalų bendrijų paplitimo aiškinimas.[2]
Kiekviena iš šių šakų analizuoja užimamą geografinį plotą (arealą), jo susidarymą ir kitimą (chorologija). Tam svarbu išaiškinti atskirų kraštų florą (rūšių visumą) ir pažinti augaliją (bendrijų visumą).[2]
Geobotanikos raida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jau Senovės Graikijoje, Aristotelio mokinio Teofrasto iš Efeso (371–288 m. pr. m. e.) darbuose galima įžvelgti augalų geografijos užuomazgas. Aleksandro Makedoniečio žygių metu jis pastebėjo skirtumus tarp pažįstamos Viduržemio jūros pakrančių augalijos ir liūčiažalių miškų, dykumų, stepių augalijos skirtumus, nulemtus aplinkos sąlygų skirtumų.[2]
Augalų geografijos pradininkas vokiečių gamtininkas Aleksandras fon Humboltas (1769–1859) pagrindė augalijos zoniškumo idėją, pirmą kartą klimatui apibūdinti panaudojo statistinių duomenų vidurkius, sukūrė izotermų metodą.[3]
Lietuvoje geobotanikos raidos pradžia siejama su Senajame Vilniaus universitete Ž. E. Žilibero pradėtais ir S. B. Jundzilo bei J. Junzilo, J. F. Volfgango, S. B. Gorskio[4] Lietuvos floros tyrimais. Sistemingi Lietuvos floros tyrimai sietini su 1922 m. Kaune įkurtu Lietuvos universitetu ir ten dirbusiu kviestiniu profesoriumi šveicaru C. Regel, kuris išugdė visą pokario profesionalių botanikų kartą: M. Natkevičaitę-Ivanauskienę, P. Snarskį, J. Dagį, K. Brundzą, A. Minkevičių ir t. t.
Svarba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gebotanika padeda suprasti augalų rūšių pasiskirstymą, jų ekologines nišas ir veiksnius, darančius įtaką jų augimui ir dauginimuisi. Šios žinios svarbios siekiant išsaugoti gamtos išteklius ir biologinę įvairovę, modeliuoti ateities augalijos ir floros pokyčius[5]. Geobotanika taip pat padeda suprasti, kaip įvairios augalų rūšys gali būti auginamos skirtingose aplinkose, o tai gali padėti ūkininkams optimizuoti derlių ir kartu sumažinti neigiamą poveikį aplinkai. Pasinaudojant geobotanikos žiniomis galima atkurti nualintas ekosistemas nustatant tinkamas augalų rūšis ir bendrijas.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Geobotanika. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Ivanauskienė-Natkevičaitė M. Botaninė geografija ir fitocenologijos pagrindai. Vilnius, "Mokslas", 1983 m.
- ↑ Jorge Antonio Gómez-Díaz, César Isidro Carvajal-Hernández, Alma Patricia Bautista-Bello, María Leticia Monge-González, Valeria Guzmán-Jacob, Holger Kreft, Thorsten Krömer, Fabricio Villalobos, Humboldt’s legacy: explaining the influence of environmental factors on the taxonomic and phylogenetic diversity of angiosperms along a Neotropical elevational gradient, AoB PLANTS, Volume 15, Issue 1, January 2023, plac056, https://doi.org/10.1093/aobpla/plac056
- ↑ Jukonienė, I, Rasimavičius, M., Ričkienė, A., Subkaitė, M. (2018) S. B. Gorski’s Bryological Collection in the Herbarium of Vilnius University. Acta Societatis Botanicorum Poloniae. 87 (3): art. no. 3588. https://doi.org/10.5586/asbp.3588
- ↑ Jesús Sandoval-Martínez, Ernesto I. Badano, Francisco A. Guerra-Coss, Jorge A. Flores Cano, Joel Flores, Sandra Milena Gelviz-Gelvez, Felipe Barragán-Torres, 2023: Selecting tree species to restore forest under climate change conditions: Complementing species distribution models with field experimentation, Journal of Environmental Management, 329:117038. https://doi.org/10.1016/j.jenvman.2022.117038