Gentis (antropologija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Gentis (lot. tribus) – antropologijoje tradicinėje visuomenėje bendruomenė, susijusi giminyste, religinėmis apeigomis, kalba ar teritorija.[1]

Santvarka susiklostė paleolito, bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus laikotarpyje.[2] Gentims nebūdinga didelė politinė, religinė, ekonominė specializacija. Dažniausiai pasižymi egalitariškumu. Verčiasi klajokline gyvulininkyste, medžiokle bei rankiojimu, žvejyba bei kapline-lydimine žemdirbyste. Dalijasi žeme, gyvuliais, sumedžiotu grobiu. Palaikomi egzogaminiai santykiai. Iš jų išsirutuliojo gimininės-gentinės, vėliau – teritorinės bendruomenės. Susidaro iš smulkesnių žmonių kuopų. Gyvena tame pačiame kaime arba jungiasi į stambesnius klanus saistomus matrimonialiniais, patrimonialiniais giminystės ryšiais.[3]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Tribe“. Encyclopedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2019-11-07. 
  2. Pirminė bendruomenė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010
  3. Birx, H. (2006). Encyclopedia of Anthropology. DOI:10.4135/9781412952453.