Geltonnugaris dukeris
| Cephalophus silvicultor |
|---|
 Geltonnugaris dukeris (Cephalophus silvicultor) |
| Apsaugos būklė |
 Beveik nykstantys (IUCN 3.1), [1] |
| Mokslinė klasifikacija |
| Mokslinis pavadinimas |
| Cephalophus silvicultor Afzelius, 1815 |
| Sinonimai[2] |
Geltonnugaris dukeris (Cephalophus silvicultor) – dykaraginių (Bovidae) šeimos žinduolis, priklausantis kuoduotųjų dukerių (Cephalophus) genčiai. Labiausiai paplitęs iš visų dukerių rūšių. Gyvena Afrikos vakarinėje ir centrinėje dalyje.
Taksonomija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmą kartą šią rūšį aprašė botanikas Adam Afzelius 1815 m. žurnale Nova Acta Regiæ Societatis Scientiarum Upsaliensis.[3] 1981 m. Colin Groves ir Peter Grubb nustatė tris kuoduotojų dukerių (Cephalophus) pogentes: Cefhalophula, Cephalpia ir Cephalophus. Ši rūšis buvo priskirta Cephalophus pogentei kartu su tanzaniniu dukeriu (C. spadix), juodnugariu dukeriu (C. dorsalis) ir jentinko dukeriu (C. jentinki). Šiai pogentei būdingas minimalus lytinis dimorfizmas ir dėmėtas jauniklių kailis.[4]
Išskiriami keturi pošūšiai:[5]
- C. s. curticeps Grubb and Groves, 2002
- C. s. longiceps Gray, 1865
- C. s. ruficrista Bocage, 1869
- C. s. silvicultor Afzelius, 1815
Apibūdinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Rūšies atstovai turi išgaubtos formos kūną, labai trumpus cilindro formos ragus. Sveria apie 60-80 kg. Turi didelę burną, gerklę ir žandikaulio raumenis. Užaugdami iki 79 cm yra didžiausi iš dukerių atstovų.[6] Patinai yra šiek tiek didesni.
Mityba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Minta įvairiais augalais, įskaitant vaisius, lapus, ūglius, sėklas, medžio žieves, pumpurus.
Paplitimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Laisvėje gyvena apie 160 000 individų. Nelaisvėje išgyvena iki 10 metų.[7]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „IUCN Red List - Cephalophus silvicultor“. IUCN Red list.
- ↑ Lumpkin, S.; Kranz, K.R. (1984). „Cephalophus sylvicultor“ (PDF). Mammalian Species (225): 1–7. JSTOR 3503848. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2016-03-04.
- ↑ Wilson, D.E.; Reeder, D.M. (red.). Mammal Species of the World: A Taxonomic and Geographic Reference (3rd ed.). Johns Hopkins University Press. p. 714. ISBN 978-0-8018-8221-0.
{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: editors list (link) - ↑ Groves, C.; Grubb, P. (1981). „A systematic revision of duikers (Cephalophini, Artiodactyla)“. African Small Mammal Newsletter, Spec. 4: 35.
- ↑ Integrated Taxonomic Information System (ITIS): Geltonnugaris dukeris
- ↑ Clive A. Spinage (1986). The Natural History of Antelopes. Croom Helm. p. 176. ISBN 978-0-7099-4441-6.
- ↑ Kranz, K.R. and Lumpkin, S. (1982) Notes on the yellow-backed duiker Cephalophus sylvicultor in captivity with comments on its natural history. International Zoo Yearbook, 22: 232–240.
