Gelionių duobė
| Gelionių duobė | |||
|---|---|---|---|
  Gelionių duobė |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Prienų rajono savivaldybė | ||
| Seniūnija | Stakliškių seniūnija | ||
| Aukštis | Gylis: 8,5 m | ||
| Plotas | 18x16 m | ||
| Kodas | – | ||
Gelionių duobė – išskirtinis geomorfologinis gamtos objektas Prienų rajono savivaldybėje, Antaveršio kaime (Stakliškių sen.), paribyje su Gelionimis. Beveik apvalios formos dauba su nuolat telkšančiu vandeniu yra miške, šalia žvyrkelio (pagrindinės Lauko gatvės tęsinyje), Gelionių kalvos šiauriniame pakraštyje. Pažymėta informacine lenta ant medinio stulpo su geležine saulute. Lengvai pasiekiama, nes prieigose už 150 m pastatyta lankytinų objektų nuoroda kartu su maršrutu į Antaveršio duobę. Aplinka nuo 2013 m. sutvarkyta, pritaikyta lankymui padedant Oro erdvės stebėjimo ir kontrolės valdybai.[1][2]
Geologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gelionių duobė patenka į Mergiškių kraštovaizdžio draustinį. Įrašyta į Valstybinės geologijos informacinės sistemos Geotopų posistemį, 2013 m. papildytas jos geologinis aprašas.[3] Ji savo glaciokarstine kilme panaši į kitas daubas, esančias apylinkėse, tačiau įdomesnė, kaip teigia geologai, nes „smego“ du kartus.[4] Specialistų vertinimu, tokios daubos yra savotiškos „užsikonservavusios“ natūralios gamtos vietos, dugno nuosėdose saugančios įrodymus apie vietovės buvusias paleogeografines sąlygas, kur po nuosėdinių uolienų sąnašomis ilgai tūnojo nuo ledynmečio išlikę ledo luitai. Klimatui atšilus, jie palaipsniui ištirpo palikdami gilias piltuvo formos duobes. Kitų įsitikinimu, duobės buvo išmuštos nuo ledyno pakraščių krentančio vandens srauto. Dar kiti teigia, kad daubos susidarė požeminiams vandenims išnešus smulkias nuogulas. Neatmetama dar viena versija, kad prie šių duobių atsiradimo prisidėjo neva kadaise kritę meteoritai. Visoms šioms hipotezėms patvirtinti dar trūksta geomorfologinių tyrimų, todėl jos kol kas galutinai neatmestos. Velniaduobių reljefas išskirtinis, nes tai gali būti iki kelių dešimčių metrų aukščio stačių šlaitų ir nuo kelių iki keliolikos metrų nuosėdų storio dugne duobės. Dugne susidariusios pelkės kaupia organines nuosėdas, po jomis slūgso mineralinis gruntas. Aiškinantis duobės susidarymo laiką ir ypatumus, atliekami tiesioginiai ir netiesioginiai tyrimai. Pirmuoju atveju gręžiama ir imami nuosėdų pavyzdžiai. Paimti mėginiai tiriami laboratorijoje, stebint per mikroskopą žiedadulkių spektrus. Kitu atveju gali būti atliekami geofiziniai tyrimai, leidžiantys pažvelgti po žemės paviršiumi nesuardant aplinkos, taip pat taikomas erdvinis lazerinis skenavimas tikslaus reljefo modelio sudarymui.[5]
Gelionių duobė yra panaši į apvalų piltuvą su apačioje telkšančiu mažu ežerėliu. Žemės paviršiuje duobės skersmuo siekia 37 m. Šlaitų aukštis nuo vandens lygio – 8,5 m, pietinio šlaito (kelio pusėje) polinkio kampas – 20°, šiaurinio – 40°. Vandens telkinys užima 18x16 m plotą, gylis centre – 3,5 m, pakraščiuose – 0,4–0,7 m. Arčiau kranto organogenines nuosėdas dengia 30 cm storio smulkučio pilko smėlio, pilko aleurito sluoksnis.[6]
Raidos etapai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gelionių duobė yra jauniausia iš visų draustinyje esančių, datuojama tik 2,5 tūkst. metų. Traukiantis ledynui dėl ledo luito tirpsmo vandenų veiklos susidarė ežerėlio dubuo. Nuosėdose rastų žiedadulkių rūšinė sudėtis rodo, kad aleuritas Gelionių duobėje klostėsi subborealio periodo pačioje pabaigoje, maždaug prieš 2,5 tūkst. metų. Tuo laikotarpiu apylinkėse plytėjo pušynai ir eglynai, tarp kurių maišėsi beržai ir liepos. Su ankstyvojo subatlančio pradžia siejamas sekantis raidos etapas. Tuomet Gelionių apylinkėse pasikeitė augalija, šalia mažėjančių pušynų išplito beržai ir alksniai, ženkliai padaugėjo ąžuolų ir skroblų. Gelionių duobėje ėmė klostytis sapropelis. Ežerėlis buvo gilokas, jame ramiai kaupėsi organogeninės nuosėdos.[6]
Vėlyvajame subatlantyje apylinkėse buvo daug atvirų vietovių, žmonės užsiėmė aktyvia ūkine veikla. Tą patvirtina ištirtose nuosėdose rastos kultūrinių augalų, piktžolių, takų ir ganyklų augalams būdingų (javų, ankštinių, gysločio, rūgštynės, dilgėlės) žiedadulkės. Akivaizdu, kad žmonės regėjo ežero užakimą ir atgimimą – atvirtimą ežeru.[6]
Galimai dėl pasikeitusių hidrometeorologinių sąlygų, Gelionių ežere pradėjo mažėti vandens, susidarė sąlygos intensyviai kauptis durpėms. Sausėjantis ežerėlis virto pelke, susiklostė net 1,3 m storio durpių sluoksnis. Durpės tarpinio tipo, mažai suskaidytos, jose išlikę medžių, vešliai augusių pakrantėse, liekanų. Ežerui užankant jo paviršiuje galėjo formuotis linguojantis augmeninis kilimas. Greičiausiai ankstyvojo subatlančio pabaigoje, t. y. prieš 1000 metų, pelkė vėl virto ežeru. Virš durpių sluoksnio pradėjo klostyti sapropelis, kurio randama 25–55 cm gylyje. Duobėje ir dabar kaupiasi organinės liekanos.[6] Pastebima švytinčių metano dujų pliūpsnių iš durpių klodo, primenančių skraidančias vėles.[7]
Pagrindiniai raidos etapai:
- Subborealis: duobės įslūgimas.
- Ankstyvasis subatlantis: klostosi sapropelis.
- Ankstyvasis subatlantis: nuslūgus vandens lygiui formuojasi durpės.
- Ankstyvojo subatlančio pabaiga: Gelionių duobė pagilėja, vėl virsta ežerėliu.
Dėl raidos sudėtingumo ir geomorfologinės padėties Gelionių duobė yra skelbtinas gamtos paveldo objektas.[8]
Nuosėdų geologinis pjūvis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Duobėje vandens gylis siekia 3,4 m. Bendras ištirtų nuosėdų storis vandens telkinio viduryje yra beveik 3 m. Skirtingi sluoksniai (nuo smėlio apačioje iki sapropelio ir dumblo viršuje) rodo kintančias ežero formavimosi sąlygas bei biologinį produktyvumą bėgant laikui.[6]
| Gylis, m | Tipas | Charakteristika |
|---|---|---|
| 0,0 – 0,25 | Dumblas | Su pūvančiais lapais |
| 0,25 – 0,55 | Sapropelis | Pilkas |
| 0,55 – 0,65 | Durpės | Pilkai rudos, blogai suskaidytos |
| 0,65 – 1,85 | Durpės | Tamsiai rudos, blogai suskaidytos, su medžių liekanomis |
| 1,85 – 2,4 | Sapropelis | Pilkai rudas |
| 2,4 – 2,9 | Aleuritas | Rudai pilkas, smėlingas |
| Nuo 2,9 | Smėlis | Pilkas, smulkutis, labai silpnai aleuritingas |
Tautosakinės žinios
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Aukštadvario apylinkėse, regioninio parko specialistų teigimu, žinomos septynios vietovės, priskiriamos „velnio duobių“ grupei. Į šią kategoriją, be Gelionių, patenka Albinavos, Antaveršio, Strėvos ir kitos duobės bei įgriuvos, kurios atitinka „velniškumo“ požymius, susijusius su legendomis, vietinių žmonių pasakojimais ir kitais sakralinio paveldo bruožais. Nors mokslininkai lietuviškąsias velniaduobes labiausiai sieja su klimato kaita, liaudies išmintis pateikia visai kitokią šių mistinių įdubų atsiradimo istoriją.
Pasakojama, kad naktimis Gelionių duobėje vaidenasi, pasirodo šuniukai ir laksto, pačioje duobėje kažkas cypia, verkia ir plaukia. Naktį matomi balsvai šviečiantys kamuoliai vietinių žmonių vadinti „mažų vaikelių vėlėmis“. Tie vaikeliai duobėje kenčia, nes nuskandinti dar nepakrikštyti.[9]
Už šios duobės yra pieva. Pasakojama, kad joje labai verkia vaikai – klajoja jų dūšelės, o virš keliuko pasirodo baltas, šviečiantis kryžius. Šie nekrikštyti vaikai tam tikrą laiką turi praleisti žemėje. Kažkas turi juos pakrikštyti, kad jie neverktų ir nekentėtų. Pakrikštyti juos gali tas žmogus, kuriam jie pasirodo (vaidenasi). Reikia peržegnoti ranka ir ištarti tokius žodžius: „Jeigu ponas – tegul bus Jonas, jeigu pana – tegul bus Ona“. Tuomet jie nustos verkti, nes bus pakrikštyti. Panašūs siužetai yra būdingi mitologiniams objektams ir gali būti susiję su aukojimu vandens ar žemės gelmių dievybėms. Šis pasakojimas šiek tiek skiriasi, nes šuniukai ir šviečiantys objektai minimi kaip vaikų vėlės. Paskandintos vėlės kenčia, todėl kažkas turi joms padėti. Nors tyrinėtojai atmeta prielaidą apie žmonių aukas senajame baltų tikėjime, išlieka klausimas: galbūt buvo skandinami (aukojami?) negyvi gimę arba sunkių, nepagydomų apsigimimų turėję kūdikiai? [10]
Užfiksuota pasakojimų, kad ką tik gimę su aiškiais apsigimimo požymiais vaikai buvo vadinami „nuostoliu“. Negana to, pribuvėjai nebuvo laikoma nuodėme tokiam vaikui užspausti burną ir išnešti. Buvo tikima, kad jis pavirsta anglimi, nes gimdyvė negalėjo išgirsti jo balso – išgirdusi tokį cypimą, ji pati galėjo susirgti arba išprotėti.[10]
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Satkūnas J., Grigienė A., Mikulėnas V., Minkevičius V. Gelionių duobės paslaptis // Geologijos akiračiai. – 2013. – Nr. 2. – p. 40–43.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Rita Balsevičiūtė. Gelionių duobė, kuri laukia lankytojų „Žaliasis pasaulis“. 2013-11-28, p. 7
- ↑ Antaveršio ir Gelionių duobių tvarkymas „Žaliasis pasaulis“. 2022-06-16, p. 11
- ↑ LGT 2013 m. veiklos rezultatai. Geotopų duomenų bazė ir bendradarbiavimas su saugomomis teritorijomis lgt.lrv.lt p. 88
- ↑ Keliavome ledyno keliu su Velinu gyvenimas.eu 2022-06-14
- ↑ Geologai toliau tiria mįslingąsias velniaduobes traku-zeme.lt 2019-01-25
- 1 2 3 4 5 9-oji geologinio paveldo diena. Aukštadvario apylinkių velniškasis paveldas. Gelionių duobė lgeos.lt p. 16-18, 2019-09-20
- ↑ Objekto informacinė lenta (įrašas)
- ↑ Legendomis apipintos velniaduobės traukia ir mokslininkus, ir smalsuolius lrytas.lt 2018-12-18
- ↑ Geologinis paveldas. Geotopai (išrašas). Gelionių duobė lgt.lrv.lt
- 1 2 Aukštadvario apylinkių velnio duobės. Gelionių duobė alkas.lt 2011-05-28
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Gelionių duobė infoprienai.lt
- Gelionių duobė pamatyklietuvoje.lt
- Pažintinė kelionė po Stakliškių seniūnijos ir Aukštadvario regioninio parko kultūros ir gamtos paveldo objektus naujasisgelupis.lt
 |
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |