Gegrėnų apylinkė
56°05′š. pl. 21°55′r. ilg. / 56.09°š. pl. 21.92°r. ilg.
.svg){kind=small} Gegrėnų apylinkė
| ||
| Centras | Gegrėnai (1950–1954?) Žerniai (1959?–1963) | |
  |
||
| TSRS topografija | ||
| Valsčiaus apylinkė | ||
| Valsčius | Alsėdžių valsčius | |
| Apskritis | Plungės apskritis | |
| Rajono apylinkė | ||
| Rajonas | Sedos rajonas (1950–1959) Plungės rajonas (1959–1963) | |
| Sritis | Klaipėdos sritis | |
| Dabartinė seniūnija | ||
| Žemaičių Kalvarijos seniūnija | ||
Gegrėnų apylinkė – Lietuvos TSR administracinis-teritorinis vienetas šiaurės vakarų Lietuvoje.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Apylinkė įkurta užėjus sovietams XX a. 5-ajame dešimtmetyje. 1949 m. buvo Alsėdžių valsčiuje,[1] 1950 m. priskirta naujam Sedos rajonui.[2] 1954 m. prijungta Rotinėnų apylinkė. 1963 m. sausio 12 d. Gegrėnų apylinkė prijungta prie Žemaičių Kalvarijos apylinkės.[3]
| Apylinkės istorija | ||||
|---|---|---|---|---|
| Data | Plotas, km² | Gyventojų sk. | Ūkio subjektai | Gyvenvietės |
| 1954-05-25 (Išsamiau) |
„Mūsų ateities“ ir „Rotinėnų“ kolūkiai [4] | |||
| 1959-02-01 (Išsamiau) |
32 | „Mūsų ateities“ kolūkis, „Rotinėnų“ kolūkis [5] | 5 kaimai | |
Vadovai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- S. Vaškys, apylinkės pirmininkas 1946 m.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis padalinimas pagal 1949 m. sausio 1 d. padėtį. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo informacijos-statistikos skyrius. – Vilnius, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys, 1949. // psl. 97
- ↑ LTSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1950 m. Nr. 10-11 (109-110). – Vilnius, 1950-01-19. // Psl. 7
- ↑ Priedas prie 1963 metų Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinių. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys. – Vilnius, 1963-01-12. // Psl. 31–32
- ↑ LTSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1954 m. Nr. 10 (190). – Vilnius, 1954-09-10. // Psl. 43
- ↑ Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas 1959 m. vasario 1 dienai. – Vilnius, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959. // psl. 384