Gavin Bryars
| Gavin Bryars | |
 | |
| Biografija | |
|---|---|
| Pilnas vardas | Richard Gavin Bryars |
| Gimė | 1943 m. sausio 16 d. Gulas, Rytų Jorkšyras, Anglija |
| Kilmė |  Jungtinė Karalystė |
| Veikla | kompozitorius |
| Instrumentai | kontrabosas |
| Svetainė | gavinbryars.com |
Ričardas Gevinas Brajersas (Richard Gavin Bryars; g. 1943 m. sausio 16 d.) – anglų kompozitorius ir kontrabosininkas. Į muziką pirmiausią atėjęs kaip džiazo muzikantas, ankstyvojoje kūryboje žavėjęsis John Cage idėjomis, jis savo darbuose apjungia skirtingus akademinės ir neakademinės muzikos elementus, plėtodamas postmoderniai epochai būdingus kūrybinius eksperimentus.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
G. Brajersas gimė 1943-aisiais Gule, Jorkšyre. Dar studijuodamas filosofiją Šefildo universitete, jis tapo džiazo kontrabosininku ir trio „Joseph Holbrooke“ grojo kartu su tokiomis žvaigždėmis kaip Derekas Baileu ir Tony Oxley. Ansamblis, pradėjęs nuo tradicinio džiazo, vėliau plėtojo laisvąją improvizaciją ir jos inspiruotą eksperimentinį džiazą. Tuo pačiu, privačiai kompozicijos G. Brajersas mokėsi Northern School of Music mokykloje pas Cyril Ramsey ir George Linstead. 1966-aisiais kompozitorius metė džiazo muzikanto karjerą ir pradėjo dirbti kartu su J. Cage Jungtinėse Amerikos Valstijose, perimdamas Niujorko mokyklos estetines idėjas bei minimalizmo elementus. 1969–1978 metais jis dėstė vizualiųjų menų katedroje Portsmute ir Leičesteryje bei Portsmuto menų koledže Didžiojoje Britanijoje. Čia buvo vienas Portsmuto „Sinfonia“ kolektyvo, kuriame grojo neprofesionalūs muzikantai, įkūrėjų. Michael Nyman tai pavadino „dideliu prieštaravimu tarp intencijos ir poveikio“.[1]
G. Brajersas šiuo metu gyvena Kanadoje, tačiau plačiai dėsto visame pasaulyje. 2004–2008 metais buvo asocijuotas mokslo bendradarbis Dartingtono menų koledže, kompozitorius turi Plymuto universiteto garbės daktaro vardą. Jo žmona – rusų kilmės kino režisierė Ana Černakova, su kuria G. Brajersas turi tris dukteris ir sūnų.
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
G. Brajersas priklausė tiems britų kompozitoriams, kurie priešinosi vakarietiškojo avangardo sudėtingumui. Jis buvo vienas iš tų, kurie žavėjosi Erik Satie ir J. Cage idėjomis, estetika. Daug šio anglų kompozitoriaus ankstyvosios instrumentinės ir vokalinės muzikos pasižymi minimalizmui būdinga repetityvine ritmika ir harmoniniais modeliais, tačiau tokio tipo kūriniuose jo individualų stilių išryškina lyrinis melodikos pradas.
Pirmasis stambus G. Brajerso kūrinys – kompozicija „The Sinking of the Titanic“ (1969), o jį sekė legenda tapęs opusas „Jesus Blood Never Failed Me Yet“ (1971). Abiejų kūrinių leidimai, padaryti dešimtajame dešimtmetyje, buvo parduoti didesniu nei ketvirtis milijono tiražu. Abu šie kūriniai – jo ankstyvosios estetikos, tipiškai angliškos pavyzdys, kai demonstruojamas nepaprastas atvirumas įvairioms įtakoms, nebijant net sentimentalumo ar asociacijų.[2]
Antrajame kūrybos periode, itin svarbus kompozitoriaus įkvėpimo šaltinis buvo jo 1979-aisiais įkurtas „The Gavin Bryars Ensemble“, iki šiol aktyviai koncertuojantis Europoje ir pasaulyje. Ryški ir jo studijų metų draugo kompozitoriaus, su kuriuo bendradarbiavo, Marcel Duchamp įtaka. Šiuo kūrybiniu laikotarpiu G. Brajersas mėgo itin specifinius muzikinius sprendimus, paslėptas asociacijas į literatūrinius, meninius kūrinių pirmavaizdžius, muzikinė kalba iš dalies susieta su amerikietiškojo minimalizmo muzikiniais procesais. Tokiuose kūriniuose kaip „My First Homage“ (1978/1981), „Out of Zaleski’s Gazebo“ išryškėjo kompozitoriaus polinkis naudoti skolintą muzikinę medžiagą: čia randame jo mėgstamus kūrėjus Lord Berners, Bill Evans, Karg-Elert primenančių elementų bei pačiam G. Brajersui būdingą ironiją.
Fragmentiškai kompozitorius rašė teatrui, sukūrė tris operas. Su pirmąja „Medea“, kurią Paryžiuje pastatė garsusis režisierius Robert Wilson 1984-aisiais, siejama antrojo G. Brajerso kūrybos periodo pabaiga. Darbas su muzika teatrui privertė G. Brajersą šiek tiek pakeisti savo požiūrį į kompozicinį procesą ir tai lėmė laisvesnį požiūrį į iki tol labai griežtą muzikinę struktūrą. Šiuo laikotarpiu praturtinamas melodinis ir harmoninis stilius, didėja tembrinės garsų paletės amplitudė. Visą tai puikiai iliustruoja antroji opera „Doctor Ox’s Experiment“ pagal Žiulį Verną, pastatyta 1998 metais Anglijos nacionalinėje operoje.
Rašydamas vokalinius kūrinius, G. Brajersas aktyviai bendradarbiavo su „The Hilliard Ensemble“ – taip gimė kūriniai „Glorious Hill“ (1988), „Cadman Requiem“ (1989), „The First Book of Madrigals“ (1998–2000). Sėkmingas bendradarbiavimas taip sudomino kompozitorių, jog jis iki šiol aktyviai dirba būtent prie vokalinės muzikos.
„The Sinking of the Titanic“ ir „Jesus Blood Never Failed Me Yet“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
„The Sinking of the Titanic“ iš pradžių gimė kaip eskizai studentų parodai 1969-aisiais. Įkvėptas jaunuolių konceptualaus meno, kompozitorius ir pats norėjo surasti muzikinį konceptualiojo meno ekvivalentą.[3]
Visa kūrinio medžiaga parinkta iš tyrimų ir sąmokslo teorijų apie garsiąją Titaniko tragediją. Kompozicijos išeities taškas – faktas, o gal legenda, jog, laivui skęstant, muzikantų ansamblis nenustojo groti himno „Autumn“ (liet. Ruduo) melodijos. Ji, apipinta įvairia garsine medžiaga, taip pat susijusia su skęstančiu laivu. Pats G. Brajersas apie kūrinį atsiliepė taip: „muzika pereina gausybę skirtingų būsenų, atspindėdama lėtą nirimą į vandenyno dugną, kuris duoda aidų ir nuokrypių fenomeno spektrą, susijungiantį su ryškia aukštų dažnių redukcija“.[4]
„1971-aisiais, kai gyvenau Londone, su draugu Alan Power dirbau prie filmo apie žmones, gyvenančius Elephand ir Castle bei Waterloo stoties rajonuose. Filmavimų metu kai kurie sutikti žmonės ėmė dainuoti savo girtas dainas – kartais kažką panašaus į operą, kartais sentimentalias balades – ir vienas, kuris, iš tiesų, negėrė, dainavo religinę dainą „Jesus Blood Never Failed Me Yet““[5], – taip pats G. Brajersas prisimena bene didžiausią šlovę jam atnešusio opuso gimimą. Nors šios dainos įrašas į tuo metu filmuotą kino juostą nepateko, tačiau kompozitorius, susižavėjęs kūriniu, pabandė sukurti įrašui pritinkantį improvizuotą akompanimentą. Nusinešęs dainos įrašą į universitetą, kuriame dėstė, jis trumpam išėjo kavos ir paliko skambantį įrašą bei praviras duris į studiją. Grįžęs nustebo pastebėjęs, jog žmonės aplink juda daug lėčiau negu įprasta, o keli sėdi ir verkia – štai taip juos paveikė seno žmogaus daina.
Tai padėjo G. Brajersui suvokti, jog šiam įrašui tereikia paprasto, besikartojančio, bet emociškai efektingo ir palaipsniui augančio akompanimento. Deja, šio pasaulinę šlovę pelniusio kūrinio jau nebeišgirdo pats senolis, kuris ir inspiravo šį kompozitoriaus opus magnum. Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje išleista kūrinio nauja versija, kurioje benamio partiją įdainavo Tom Waits.
Kritikos žodis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kritika neslėpė liaupsių žymiausiems G. Brajerso kūriniams „The Sinking of the Titanic“ ir „Jesus Blood Never Failed Me Yet“. Dažniausiai kalbama, jog šios kompozicijos radikaliai permąstė muzikinės dramaturgijos tradiciją.[6]
Labai skirtingai atsiliepiama apie kompozitoriaus operas – vieni jas dievina, tuo tarpu kitiems jos atrodo tragiškai nuobodžios. Kalbėdami bendrai apie G. Brajerso stilių, kritikai gana vieningai tvirtina, jog nepaisant jo kūrybos konceptualumo, neapibrėžtumo, laisvos improvizacijos elementų, dėmesys melodijai G. Brajerso muziką padaro lengvai prieinamą įvairaus plauko klausytojams.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Nyman Michael. Experimental Music. Cage and Beyond, University of Cambridge, 1974, p. 161.
- ↑ Samson Jim. Gavin Bryars in Grove Music Dictionary, 2014-12-07.
- ↑ Samson Jim. Gavin Bryars in Grove Music Dictionary, 2014-12-07.
- ↑ Bryars Gavin. The Sinking of the Titanic in http://www.gavinbryars.com/work/composition/sinking-titanic Archyvuota kopija 2014-08-15 iš Wayback Machine projekto. 2014-12-07.
- ↑ Bryars Gavin. Jesus Blood Never Failed Me Yet in http://www.gavinbryars.com/work/composition/jesus-blood-never-failed-me-yet Archyvuota kopija 2015-03-25 iš Wayback Machine projekto., 2014-12-07.
- ↑ Samson Jim. Gavin Bryars in Grove Music Dictionary, 2014-12-07.
- Auner Joseph. Music in The Twentieth and Twenty-first Centuries, W. W. Norton and Company, 2013.
- http://www.oxfordmusiconline.com/public/
- http://www.gavinbryars.com/splash Archyvuota kopija 2014-12-18 iš Wayback Machine projekto.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Pilnas kūrinių sąrašas
- Pilna diskografija Archyvuota kopija 2006-12-09 iš Wayback Machine projekto.
- http://www.gavinbryars.com/splash Archyvuota kopija 2014-12-18 iš Wayback Machine projekto.
- http://www.allmusic.com/artist/gavin-bryars-mn0000150545
- http://www.julianlloydwebber.com/bryars.asp Archyvuota kopija 2007-09-28 iš Wayback Machine projekto.
- http://www.culturekiosque.com/klassik/intervie/e_bryars.htm Archyvuota kopija 2008-05-09 iš Wayback Machine projekto.
- http://www.cnvill.net/mforton.htm Archyvuota kopija 2015-01-11 iš Wayback Machine projekto.
- http://www.schott-music.com/shop/persons/featured/2911/index.html Archyvuota kopija 2015-09-24 iš Wayback Machine projekto.