Gasčiūnų apylinkė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Koordinatės: 56°09′š. pl. 23°37′r. ilg. / 56.15°š. pl. 23.62°r. ilg. / 56.15; 23.62

  Gasčiūnų apylinkė
Centras Gasčiūnai
apylinkė
TSRS topografija
Valsčiaus apylinkė
Valsčius Joniškio valsčius (1940–1947)
Ziniūnų valsčius (1947–1950)
Apskritis Šiaulių apskritis (1940–1945)
Joniškio apskritis (1945–1950)
Rajono apylinkė
Rajonas Joniškio rajonas (1950–1963)
Sritis Šiaulių sritis
Dabartinė seniūnija
Kepalių seniūnija

Gasčiūnų apylinkė (arba Gaščiūnų apylinkė) – Lietuvos TSR administracinis-teritorinis vienetas šiaurės Lietuvoje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apylinkė įkurta užėjus sovietams XX a. 5-ajame dešimtmetyje. 1949 m. buvo Ziniūnų valsčiuje,[1] 1950 m. priskirta naujam Joniškio rajonui.[2] 1954 m. prijungta Stupurų apylinkė, dalis Andrašiūnų apylinkės ir dalis Stripeikių apylinkės, o dalis Gasčiūnų apylinkės prijungta prie Kirnaičių apylinkės. 1963 m. sausio 12 d. Gaščiūnų apylinkė prijungta prie Stupurų apylinkės.[3]

Apylinkės istorija
Data Plotas, km² Gyventojų sk. Ūkio subjektai Gyvenvietės
1954-05-25
(Išsamiau)
Kirovo vardo ir Mičiurino vardo kolūkiai [4]
1959-02-01
(Išsamiau)
49,98 Kirovo vardo kolūkis, Mičiurino vardo kolūkis [5] 14 kaimų

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis padalinimas pagal 1949 m. sausio 1 d. padėtį. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo informacijos-statistikos skyrius. – Vilnius, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys, 1949. // psl. 26
  2. LTSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1950 m. Nr. 10-11 (109-110). – Vilnius, 1950-01-19. // Psl. 8
  3. Priedas prie 1963 metų Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinių. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys. – Vilnius, 1963-01-12. // Psl. 9–10
  4. LTSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1954 m. Nr. 10 (190). – Vilnius, 1954-09-10. // Psl. 13–14
  5. Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas 1959 m. vasario 1 dienai. – Vilnius, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959. // psl. 112