Galutinis sprendimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Reinhardo Heidricho laiškas diplomatui Martinui Liuteriui, kuriame prašoma administracinės pagalbos įgyvendinant galutinį sprendimą.

Galutinis sprendimas (vok. die Endlösung), arba Galutinis žydų klausimo sprendimas (vok. Endlösung der Judenfrage) – nacistinės Vokietijos planas sunaikinti visus Europos žydus per Antrąjį pasaulinį karą.[1] Tyčinio ir sistemingo genocido politiką nacių vadovybė suformulavo 1942 m. sausio 20 d. netoli Berlyno vykusioje Vanzės konferencijoje.[2] Galutinis sprendimas baigėsi Holokaustu, kurio metu nužudyta 90 % Lenkijos žydų[3] ir apie 70 % Europos žydų.[4]

Iš pradžių Adolfas Hitleris apie galutinį sprendimą kalbėjo visų pirma kaip apie žydų iškeldinimą kur nors iš Europos.[5] Jis norėjo žydų klausimo sprendimą atidėti pokario laikams: po karo galbūt jie bus apgyvendinti kokioje nors tolimoje teritorijoje, kaip pavyzdžiui, Madagaskare, kuris taps žydų tėvyne.[5] Tačiau šių planų buvo atsisakyta dėl logistinių priežasčių, daugiausia dėl Sąjungininkų vykdytos jūrų blokados.[6]

Pirmajame masinių žudynių etape žydus okupuotose SSRS teritorijose šaudė SS mobilieji žudymo batalionai (Einsatzgruppen). Antrajame etape žydai iš visų nacių okupuotų šalių buvo siunčiami į koncentracijos ir naikinimo stovyklas sistemingam naikinimui.[7]

Žydų persekiojimas ir priverstinė emigracija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1933 m. sausio 30 d. Adolfui Hitleriui atėjus į valdžią, Vokietijoje pradėta persekioti žydus. Iš pradžių imtasi žydų izoliavimo priemonių: 1933 m. balandį išleistas „Profesinių civilinių paslaugų atkūrimo įstatymas“ uždraudė žydams ir kitiems „ne arijų“ atstovams dirbti valstybinėse įstaigose, dėstyti mokyklose ir universitetuose, žydų teisininkams ir gydytojams – teikti paslaugas nežydų tautybės žmonėms.[8] 1935 m. rugsėjį priimti Niurnbergo įstatymai įteisino žydų diskriminaciją, panaikino jų pilietines teises, uždraudė žydų ir vokiečių santuokas.[8]

Per 1938 m. lapkričio 9–10 d. pogromą – Krištolinę naktį – buvo siaubiami bei deginami žydų namai, parduotuvės, sinagogos. Lapkričio 12 d. žydams uždrausta lankytis kavinėse, bibliotekose, eiti į kiną, naudotis viešuoju transportu.[9] Lapkričio 15 d. žydų vaikams uždrausta lankyti Vokietijos mokyklas.[9]

A. Hitlerio „pranašystės“ kalba Reichstage, 1939 m. sausio 30 d.

1939 m. sausio 30 d. A. Hitleris Reichstage pareiškė, kad kilus karui „Europos žydija“ bus sunaikinta:[10]

Jei tarptautiniam užjūrio žydų kapitalui pavyktų dar kartą įstumti tautas į pasaulinį karą, tai jo padarinys bus ne pasaulio bolševizacija ir žydijos pergalė, bet žydų rasės Europoje sunaikinimas.[11]

Getų kūrimas ir masiniai sušaudymai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1939 m. rugsėjį Vokietijai užpuolus Lenkiją ir ją okupavus, vokiečių kontrolėje atsidūrė 1,7 mln. Lenkijos žydų.[12] Iš pradžių žydai buvo suvaryti į laikinus getus, konfiskuota jų nuosavybė.[13] Žydai privalėjo nešioti skiriamąjį ženklą – geltoną Dovydo žvaigždę.[8] Pirmieji getai įkurti Vartelando srityje ir Generalinėje gubernijoje.[14] Didžiausiame – Varšuvos gete – sutelkta apie 460 000 žydų.[15] Nugalėjus Prancūziją, svarstyta galimybė deportuoti žydus į Madagaskarą, tačiau tai pasirodė neįmanoma.[16] 1941 m. birželio 22 d. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, A. Hitleris nusprendė ne išvaryti žydus, o juos sunaikinti.[17] Paskui vermachtą sekė 4 SS operatyvinės grupės (Einsatzgruppen), kurios masiškai šaudė žydus.[18] Nepavykus įsivyrauti Britanijos oro erdvėje ir prasidėjus Vokietijos jūrų blokadai, atisakyta priverstinio žydų iškeldinimo planų.[6] SS reichsfiureris Heinrichas Himleris paskirtas atsakingu už naujojo plano – Galutinio žydų klausimo sprendimo – įgyvendinimą.[19]

Iki 1941 m. spalio, kai žydų emigracija buvo leidžiama, iš Vokietijos ir jos aneksuotos Austrijos bei Čekijos išvyko apie 537 000 žydų.[20] 1941 m. spalį uždraudus emigraciją, Vokietijoje tebebuvo 163 000 žydų.[21]

Iki karo pabaigos sušaudyta 1,5–2 mln. žydų.[22] Tačiau toks naikinimo būdas pasirodė neveiksmingas, todėl nuspręsta pereiti prie kitų būdų.[23]

Trėmimai į koncentracijos ir naikinimo stovyklas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vanzės konferencija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Vanzės konferencija.

1941 m. liepos 31 d. reichsmaršalas Hermanas Gėringas pasirašė direktyvą, adresuotą Vyriausiosios reicho saugumo valdybos viršininkui SS obergrupenfiureriui Reinhardui Heidrichui, kurioje nurodė „atlikti parengiamuosius veiksmus, susijusius su galutiniu žydų klausimo sprendimu tose Europos teritorijose, kurios yra vokiečių įtakoje“.[1] Tuo klausimu buvo nuspręsta organizuoti suinteresuotų žinybų atstovų pasitarimą.[5] Iš pradžių konferenciją buvo numatyta surengti 1941 m. gruodį. Tų pačių metų lapkričio 29 d. R. Heidrichas išsiuntinėjo įvairioms žinyboms kvietimus į konferenciją, kuri buvo numatyta gruodžio 9 d.[5] Tačiau A. Hitleriui paskelbus karą JAV, susitikimas buvo atidėtas į kitus metus.[1]

1942 m. sausio 20 d. Berlyno priemiestyje, Vanzėje, įvyko aukščiausiojo laipsnio SS karininkų ir Vokietijos vyriausybės pareigūnų iš įvairių ministerijų ir agentūrų susitikimas, kuriame buvo nuspręsta dėl galutinio sprendimo įgyvendinimo ir koordinavimo.[1] Konferencija prasidėjo 12 val. ir truko vos 90 minučių. Joje dalyvavo penkiolika asmenų.[5] Konferencijos protokole buvo aiškiai pažymėtas jos tikslas – paruošti detalų „Galutinio žydų klausimo sprendimo“ planą ir suderinti jo įgyvendinimą su įvairių tarnybų atstovais.[5]

A (Teritorijos, kurias kontroliuoja vokiečiai)
Vieta Skaičius
„Senasis reichas“[a] 131 800
Austrija 43 700
Rytų teritorijos 420 000
Generalgubernija 2 284 000
Balstogės sritis 400 000
Bohemijos ir Moravijos protektoratas 74 200
Estija „laisva nuo žydų“
Latvija 3 500
Lietuva 34 000
Belgija 43 000
Danija 5 600
Okupuota Prancūzija 165 000
Neokupuota Prancūzija 700 000
Graikija 69 600
Nyderlandai 160 800
Norvegija 1 300

B (Neutralios, neužimtos arba Vokietijos satelitinės valstybės)
Vieta Skaičius
Bulgarija 48 000
Anglija 330 000
Suomija 2 300
Airija 4 000
Italija (su Sardinija) 58 000
Albanija 200
Kroatija 40 000
Portugalija 3 000
Rumunija (su Besarabija) 342 000
Švedija 8 000
Šveicarija 18 000
Serbija 10 000
Slovakija 88 000
Ispanija 6 000
Turkija (europinė dalis) 55 500
Vengrija 742 800
Sovietų Sąjunga 5 000 000 (iš viso)
– Ukraina 2 994 684
– Baltarusija (be Balstogės) 446 484
Iš viso 11 000 000

A. Eichmano sudarytas Europos žydų sąrašas

Naikinimo stovyklos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1942 m. sausį nusprendus sunaikinti visus Europos žydus, žydai buvo siunčiami į koncentracijos ir naikinimo stovyklas (Aušvico-Birkenau, Sobiboro, Treblinkos, Maidaneko, Chelmno ir Belžeco). Naikinimo stovyklose nutarta įrengti dujų kameras, kurios anksčiau naudotos fiziškai ir psichiškai neįgaliems asmenims naikinti (Programa T4).[24] Iš pradžių jose naudotas anglies monoksidas. Vėliau aukos žudytos dujomis Ciklonas B, kurios 1941 m. rugpjūtį buvo išbandytos su sovietų karo belaisviais.[25]

Pastabos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Nacistinės Vokietijos teritorija iki Austrijos anšliuso 1938 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 Kas buvo „Galutinis sprendimas“? aboutholocaust.org. Pasaulinis žydų kongresas. Nuoroda tikrinta 2022-07-17.
  2. ↑ „Wannsee Conference and the Final Solution“. United States Holocaust Memorial Museum. Nuoroda tikrinta 2015-03-30.
  3. ↑ David S. Wyman; Charles H. Rosenzveig (1996). The World Reacts to the Holocaust. JHU Press. p. 99. ISBN 0801849691.
  4. ↑ Holocaust Encyclopedia. „'Final Solution': Overview“. United States Holocaust Memorial Museum. Suarchyvuotas originalas 2 March 2013. Nuoroda tikrinta 2016-02-05.
  5. ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 5,5 Galutinis žydų klausimo sprendimas. aidas.lt. Lietuvos aidas. Nuoroda tikrinta 2022-07-21.
  6. ↑ 6,0 6,1 Browning, Christopher R. (1995). The Path to Genocide: Essays on Launching the Final Solution. Cambridge University Press. pp. 18–19, 127–28. ISBN 978-0-521-55878-5 – via Google Books.
  7. ↑ Hilberg 1985, p. 273.
  8. ↑ 8,0 8,1 8,2 Holokaustas(parengė Algis Kasperavičius; Arūnas Bubnys). Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2024-03-10).
  9. ↑ 9,0 9,1 Efron, Weitzman, Lehmann, John, Steven, Matthias (2004). The Jews: A History. Pearson Education inc. pp. 410–411. ISBN 0-205-89626-X. „sick-treaters“{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
  10. ↑ „Reichstag Speech“. encyclopedia.ushmm.org. JAV memorialinis holokausto muziejus. Nuoroda tikrinta 2024-01-29. {{cite web}}: Išorinė nuoroda parametre |website= (pagalba)
  11. ↑ Hitler, Adolf (30 January 1939). „Extract from the Speech by Hitler, 30 January 1939“. YadVashem.org. [Also in:] „Adolf Hitler on the Jewish Question“. 30 January 1939. Suarchyvuotas originalas 14 March 2008. [And:] „Hitler Speaks before the Reichstag (German Parliament)“. United States Holocaust Museum.
  12. ↑ Beorn 2018, p. 96.
  13. ↑ Holocaust Encyclopedia. „German Invasion of Poland: Jewish Refugees, 1939“. Washington, DC: United States Holocaust Memorial Museum.
  14. ↑ Miron 2020, pp. 247, 251, 254.
  15. ↑ Megargee, Geoffrey P., red. (2009). „Warsaw“. The United States Holocaust Memorial Museum encyclopedia of camps and ghettos, 1933–1945. 2-B. Bloomington, Washington, D.C.: Indiana University Press; In association with the United States Holocaust Memorial Museum. pp. 456–460. ISBN 978-0-253-35328-3.
  16. ↑ Longerich 2010, p. 164.
  17. ↑ Grenke, Arthur (2005). God, Greed, and Genocide: The Holocaust Through the Centuries. New Academia Publishing. p. 92. ISBN 097670420X.
  18. ↑ Żbikowski 2008, p. 127.
  19. ↑ Browning (2004), pp. 35–36.
  20. ↑ Roseman 2002, p. 110.
  21. ↑ „German Jewish Refugees“. Holocaust Encyclopedia, United States Holocaust Memorial Museum. Washington, DC.
  22. ↑ Beorn 2018, p. 128.
  23. ↑ Beorn 2018, pp. 146–147.
  24. ↑ Peter Longerich, Holocaust, the Nazi Persecution and Murder of the Jews, p. 280
  25. ↑ Browning 2004, pp. 526–527.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Galutinis_sprendimas&oldid=7219714"