Frithjof Schuon

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Frithjof Schuon
Frithjof Schuon.jpg
Frithjof Schuon
Gimimo vardas Frithjof Schuon
Visas vardas ʿĪsā nūr ad-Dīn Ahmad
Gimė 1907 m. birželio 18 d.
Bazelis, Šveicarija
Mirė 1998 m. gegužės 5 d. (90 metų)
Blumingtonas, JAV
Tautybė šveicaras
Pilietybė Prancūzijos, Šveicarijos
Religija islamas
Kiti titulai šeichas
Veikla filosofas, metafizikas, menininkas
Sritis religio perennis
Commons-logo.svg Vikiteka Frithjof SchuonVikiteka

Fritjofas Šuonas (Frithjof Schuon; priimtas vardas arab. الشيخ عيسي نور الدين أحمد = Al-šeikh ʿĪsā nūr ad-Dīn Ahmad; g. 1907 m. birželio 18 d. – 1998 m. gegužės 5 d.) – šveicarų filosofas, metafizikas, dvasinis veikėjas, menininkas. Jis laikomas vienu iškiliausių ir įtakingiausių perenalizmo (Religio Perennis – „paamžės tikybos“) srovės atstovų.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė vokiečių kilmės šeimoje Bazelyje. Mirus tėvui, Šuonas su motina ir dviem broliais persikėlė į Miulūzą ir tapo Prancūzijos piliečiu. Nuo vaikystės domėjosi metafizika, Rytų filosofija, skaitė upanišadas, „Bhagavadgytą“, vėliau atrado prancūzų mistiko Renė Genono veikalus. Baigęs tarnybą armijoje, Fritjofas Šuonas persikėlė į Paryžių, kur dirbo tekstilininku, o laisvu laiku vietos mečetėje mokėsi arabų kalbos, domėjosi Azijos kultūra, kurios apraiškų metropolyje būta nemažai. 1932 m. Šuonas išvyko į Alžyrą, kur susipažino su žymiu sufijų šeichu Ahmadu al Alavi ir buvo įšventintas sufijų broliją. 1935 m. jis keliavo po Maroką ir Alžyrą, o 1938–1939 m. – po Egiptą, kur susitiko su Renė Genonu (su juo Šuonas susirašinėjo 27 metus). 1939 m. Frijofas Šuonas pasiekė Indiją, bet dėl prasidėjusio II pasaulinio karo buvo priverstas grįžti į Europą, ten suimtas vokiečių, bet pasitraukė į Šveicariją ir tapo jos piliečiu. 1949 m. vedė vokiečių šveicarų dailininkę.

Pasibaigus karui, Fritjofas Šuonas išvyko į JAV ir apsigyveno tarp prerijų indėnų, nes jų kultūra nuo seno žavėjosi. Filosofas daug rašė, tapė, tuo pačiu daug keliavo su žmona. 1963 m. tapo krou indėnų gyduolio Tomo Geltonuodegio įsūniu, atsidėjo piešinių indėnų mitologiniais motyvais temai. Visą gyvenimą buvo atsidavęs Mergelės Marijos išpažinimui, savo sufijų broliją pavadino Marjamijos ordinu. Nuo 1980 m. nuolatos apsigyveno JAV (Blumingtone, Indianoje). Knygas rašė prancūziškai, bet kūrė eiles vokiškai. Mirė 1998 m.

Savo filosofijoje Šuonas daugiausia rėmėsi indų advaita vedantos doktrina, graikų neoplatonizmu, sufizmu. Perenializmą aiškino kaip šerdinę, prigimtinę tradiciją, pasiekiamą per visų religinių tradicijų ortodoksinę sistemą. Buvo kritiškas šiuolaikinės filosofijos reliatyvizmui.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Leitgedanken zur Urbesinnung, Zürich, Orell Füssli Verlag, 1935, deuxième édition Urbesinnung – Das Denken des Eigentlichen (édition revue et corrigée), Aurum Verlag, 1989
  • De quelques aspects de l’Islam, Paris, Chacornac, 1935.
  • Sulamith (poésies), Urs Graf Verlag, 1947.
  • Tage- und Nächtebuch (poésies), Urs Graf Verlag, 1947.
  • De l’unité transcendante des religions, Gallimard, 1948 ; deuxième édition, Gallimard, 1958 ; troisième édition (revue et corrigée comportant un nouveau chapitre), Le Seuil, 1979 ; quatrième édition, Sulliver, 2000.
  • L'œil du cœur, Gallimard, 1950 ; seconde édition (revue et corrigée), Dervy-Livres, 1974 ; troisième édition, L'Âge d’Homme, 1995.
  • Perspectives spirituelles et faits humains, Cahiers du Sud, 1953 ; deuxième édition Maisonneuve & Larose, 1989.
  • Sentiers de gnose, La Colombe, 1957 ; seconde édition, La Place Royale, 1987 ; troisième édition revue et corrigée, La Place Royale, 1996.
  • Castes et races, Derain, 1957 ; seconde édition (revue et corrigé), Archè, 1979.
  • Les Stations de la sagesse, Buchet/Chastel-Corréa, 1958 ; deuxième édition Maisonneuve & Larose, 1992.
  • Images de l’Esprit, Flammarion, 1961 ; deuxième édition Le Courrier du Livre, 1982.
  • Comprendre l’Islam, Gallimard, 1961; seconde édition, Le Seuil, 1976, et rééditions ultérieures, Collection Point Sagesses.
  • Regards sur les mondes anciens, Éditions Traditionnelles, 1968 ; deuxième édition, Nataraj, 1997
  • Logique et transcendance, Éditions Traditionnelles, 1970.
  • Forme et substance dans les religions, Dervy-Livres, 1975.
  • L'Ésotérisme comme principe et comme voie, Dervy-Livres, 1978.
  • Von der inneren Einheit der Religionen (traduction par l’auteur de De l’Unité transcendante des Religions), Ansala- Verlag, 1979.
  • Le Soufisme, voile et quintessence, Dervy-Livres, 1980.
  • Christianisme/Islam: visions d'œcuménisme ésotérique, Arché, 1981.
  • Du Divin à l’humain, Le Courrier du Livre, 1981.
  • Sur les traces de la religion pérenne, Le Courrier du Livre, 1982.
  • Approches du phénomène religieux, Le Courrier du Livre, 1984.
  • Résumé de métaphysique intégrale, Le Courrier du Livre, 1985.
  • Avoir un centre, Maisonneuve & Larose, 1988.
  • Racines de la condition humaine, La Table Ronde, 1990.
  • Les Perles du pèlerin, Le Seuil, 1991.
  • Images of Primordial and Mystic Beauty, Paintings by Frithjof Schuon, Abodes, 1992.
  • Le Jeu des Masques, L'Âge d’Homme, 1992.
  • La Transfiguration de l’Homme, Paris, L'Âge d’Homme, 1995.
  • Road to the Heart (poésies en anglais), World Wisdom Books, 1995.
  • Trésors du Bouddhisme, Nataraj, 1997.
  • Liebe, Verlag Herder, 1997.
  • Leben, Verlag Herder, 1997.
  • Glück, Verlag Herder, 1997.
  • Sinn, Verlag Herder, 1997.
  • Le Soleil de Plumes, Art et Philosophie des Indiens des plaines (à paraître en 2016 aux éditions Hozhoni).
  • Adastra & Stella Maris, Les Sept Flèches, 2001.
  • Feuilles d’automne & L’anneau, Les Sept Flèches, 2002.
  • Chants sans noms I–XII, Les Sept Flèches, 2002–2004.
  • La roue cosmique I–VII, Les Sept Flèches, 2004–2005.
  • Méditation primordiale, Les Sept Flèches, 2008.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]