Franko Ispanija
| España Reino de España Ispanija Ispanijos karalystė | |||||
| Nebegyvuoja | |||||
| |||||
| |||||
| Devizas isp. Una, Grande y Libre | |||||
| Himnas (isp. Marcha Granadera) | |||||
 | |||||
| Sostinė | Burgosas (1936-1939) Madridas (1939-1975) | ||||
| Valdymo forma | autoritarinė falangistinė diktatūra | ||||
| Vadovas | |||||
| 1939 – 1945 | Francisco Franco (Kaudiljas)[1] | ||||
| Karalius | |||||
| 1947 – 1969 | Francisco Franco (Regentas) | ||||
| 1969 – 1975 | Chuanas Karlosas I (Karalius) | ||||
| Era | Naujausieji laikai | ||||
| - Ispanijos pilietinis karas | 1936 m. - 1939 m. | ||||
| - F. Franco mirtis | 1975 m. lapkričio 20 d. | ||||
| Valiuta | Peseta | ||||
.svg)
.svg)
Franko Ispanija – 1936–1975 m. gyvavusi valstybė Pirėnų pusiasalyje. Taip pat valstybei priklausė kelios kolonijos Afrikoje. Pasibaigus Ispanijos pilietiniam karui šalis valdyta autoritarinio režimo, kuriam vadovavo diktatorius Francisco Franco (iki pat savo mirties).[2]
Valstybė susikūrė 1936 m. prasidėjus pilietiniam Ispanijos karui, trukusiam 2 metus. Gyvavo iki 1975 m. Išlaikė neutralumą tarptautiniuose konfliktuose (Antrajame pasauliniame kare ir kituose to laikmečio konfliktuose).
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pilietinio karo laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pilietinio karo metu nacionalistai kovojo prieš respublikonus, kurie valdė tuometinę Ispaniją. Respublikonų pusę palaikė Sovietų Sąjunga ir Meksika, o nacionalistams padėjo fašistinė Italija bei nacistinė Vokietija.
Pilietinio karo pradžia nacionalistams buvo nesėkminga.1936 m. nepavyko sukilimai sostinėje Madride ir Barselonoje. Liepos 26 d. nacionalistams pavyko užimti gana svarbų Ispanijos miestą Burgosą, šis miestas tapo laikinąja, pirmąja nacionalistinės Ispanijos sostine, įkurta falangistų vyriausybė.
Spalio 1 d. generolas Francisco Franco tapo nacionalistų aukščiausiuoju vadovu ir vadovavo nacionalistams karo metu.
1939 m. pradžioje nacionalistai užėmė visą Ispaniją. Pasibaigus pilietiniam karui, įsitvirtino Francisco Franco režimas, ir jo fašistinė partija - Falanga.
Antrojo pasaulinio karo laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjus karui, Ispanijos vadovas Francisco Franco paskelbė valstybės neutralumą kare ir neįsitraukė į konfliktą ašies ar sąjungininkų pusėje. Neutralumas paskelbtas dėl ekonominių sunkumų, sukeltų neseniai pasibaigusio Ispanijos pilietinio karo.
1940 m. spalio 23 d. Adolfas Hitleris ir Francisco Franco pasirašė bendrą protokolą. Naciams laimėjus karą Prancūzijoje, ispanai turėjo gauti prancūzų kolonijų Afrikoje, o vėliau, Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, Franco pasižadėjo atsiųsti 50 000 karių į rytų frontą. 1945 m. pasibaigus karui, Ispanijai tiesiogiai į jį taip ir neįsitraukus bei išvengus sąjungininkų aneksavimo, šalis išliko vienintele Europos valstybe, kontroliuojama fašistinio režimo.
Šaltojo karo laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1945 m. Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) paskelbė Ispanijai diplomatinę izoliaciją ir ekonomines sankcijas dėl valstybėje ypač varžomų žmogaus teisių. 1947 m. Ispanijoje atkurta monarchija. Valstybės regentu tapo generolas Francisco Franco, o Ispanijos princu - Burbonų dinastijos atstovas Chuanas Karlosas I. Atkūrus monarchiją, faktiškai valstybei ir toliau vadovavo Franco. Jam valdant Ispanijoje buvo varžomos moterų teisės, draudžiamos tautinių mažumų kalbos Baskijoje ir Katalonijoje.[3][4]
.jpg)
1969 m. diktatorius Francisco Franco atsisakė karaliaus sosto ir įpėdiniu tapo Chuanas Karlosas I, bet autoritarinis režimas generolui Franco leido toliau valdyti Ispaniją, atimant iš karaliaus visas valdžios galias.
Franco mirė 1975 m. Po jo mirties žlugo autoritarinis režimas, šalis tapo demokratiška, pradėti rengti laisvi rinkimai, uždraustos fašistinės partijos.
Politinė sistema[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Falangizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1933 m. buvo įkurta partija falanga, ideologiškai artima fašizmui bei nacionalizmui[5][6]. Partiją įkūrė jaunas (30 metų) politikas José Antonio Primo de Rivera. Falangistinė santvarka - autoritarinė, hierarchinė, bei socialinė visuomenės tvarka . Falangistai buvo antikomunistai, antidemokratai ir antiliberalai. Ideologija gyvavo tik Ispanijoje.
Ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1950 m. gegužės 9 d. įkurta garsi Ispanijos automobilių gamykla SEAT.
Po antrojo pasaulinio karo, pasaulyje pradėjo kurtis daug tarptautinių organizacijų. 1959 m. Ispanija įstojo į: Tarptautinį valiutos fondą, bei į pasaulio banką; 1961 m. į tarptautinę ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją. Šios organizacijos stipriai padėjo Ispanijai vystytis ekonomiškai. Valstybėje prasidėjo senų pramonės rajonų modernizavimas (Barselonoje, Bilbao ir kituose miestuose) bei naujų pramonės rajonų statybos. Pastarųjų daugiausia pastatyta sostinėje.
Nuo 1959 m. iki 1974 m. valstybėje vyko ekonominis bumas. Jį skatino ir užsienio investicijos šalyje. Šis ekonominis sprogimas buvo pavadintas Ispanijos stebuklu. Ekonominis sprogimas baigėsi 8-ajame dešimtmetyje, prasidėjus tarptautinei stagfliacijos ir naftos krizei.[7] [8]
Kolonijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gvinėja[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gvinėja buvo antra pagal dydį ir ir toliausiai nuo Madrido esanti Ispanijos kolonija. Kolonija įkurta prieš pilietinį karą - atrasta 1778 m., o visiškai kolonizuota 1926 m. Gvinėjos kolonijoje gyveno 170 000 vietinių gyventojų. 1968 m. rugpjūčio 11 d. kolonija paskelbė nepriklausomybę ir tapo Pusiaujo Gvinėjos Respublika.
Marokas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Oficialus kolonijos pavadinimas: Ispanų protektoratas Maroke. Įkurtas neokolonializmo laikotarpiu, teritorija gauta 1912 m. pasirašius sutartį su Prancūzija.
1956 m. Marokas paskelbė nepriklausomybę nuo Prancūzijos, kolonizavusios pietinę Maroko dalį. Tais pačiais metais balandžio 7 d. Ispanija atidavė Marokui likusią jo teritorijos dalį.
Sachara[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Didžiausia tuometinė Ispanų kolonija buvo vakarų Afrikoje, dabartinėje Vakarų Sacharos valstybės teritorijoje. Tai paskutinioji ispanų kolonija, gyvavusi iki 1975 m. 1970 m. kolonijoje prasidėjo sukilimas prieš metropoliją, reikalauta nepriklausomybės. Ispanija ir Marokas pradėjo karą prieš Vakarų Sacharos nereguliariąją armiją. Po F. Franco mirties demokratinė Ispanijos valdžia nurodė nutraukti karinius veiksmus Vakarų Sacharoje ir laikytis neutralumo šiame konflikte. Ilgainiui Marokas okupavo Vakarų Sacharą, bet kariniai neramumai šiame regione vyksta iki šiol.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Paul Preston, Chapter 6 "The Making of a Caudillo" in Franco: A Biography (1993), pp. 171–198
- ↑ Paul Preston, Chapter 6 "The Making of a Caudillo" in Franco: A Biography (1993), pp. 171–198
- ↑ Primera condena al régimen de Franco en un recinto internacional, EFE, El Mundo, 2006-03-17 (ispaniškai)
- ↑ Von Martyna Czarnowska, Almunia, Joaquin: EU-Kommission (4): Ein halbes Jahr Vorsprung Archyvuota kopija 2006-02-13 iš Wayback Machine projekto., Weiner Zeitung, 2005-02-17 (vokiškai). Tikrinta 2006-08-26.
- ↑ Saz Campos 2004, p. 90.
- ↑ Moradiellos 2000, p. 20.
- ↑ Reuter, Tim (19 May 2014). „Before China's Transformation, There Was The 'Spanish Miracle'“. Forbes Magazine. Nuoroda tikrinta 2021-07-01.
- ↑ Payne (2000), p. 645
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Moradiellos, Enrique (2000). La España de Franco (1939–1975). Política y Sociedad (ispanų). Síntesis. ISBN 8477387400.
- Saz Campos, Ismael (2004). Fascismo y Franquismo (ispanų). University of Valencia. ISBN 8437059100.