Frankų hercogas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Frankų hercogas (lot. dux et princeps Francorum 'Frankų hercogas (karo vadas) ir princepsas (kunigaikštis)') – garbės titulas, kurį pirmas priėmė Pipinas Herstalietis po istorinės savo pergalės 687 m. mūšyje prie Tertrio, kai į nelaisvę paėmė frankų karalių Teodoriką III. Iki tol (nuo 680 m.) Pipinas buvo Austrazijos rūmų majordomu. Prie Tertrio sumušęs Neustrijos ir Burgundijos kariuomenę Pipinas privertė Teodoriką III pripažinti jį visų frankų žemių majordomu. Taip Pipinas savo valdžią išplėtė visose frankų žemėse ir tapo pirmu tiek valdžiusiu majordomu. Norėdamas pažymėti tokią didelę savo valdžią Pipinas Herstalietis įsivedė Frankų hercogo titulą.

Titulo pavadinimas kartais klaidingai verčiamas kaip Prancūzijos hercogas.

Vakarų Frankijoje (būsimoji Prancūzija) Frankų hercogo titulą turėjo kai kurie Robertjenų giminės atstovai, pvz., Robertas I, 922 m. tapęs Vakarų Frankijos karaliumi. Paskutinis Robertjenas, buvęs Frankų hercogu, buvo Hugas Kapetas, 987 m. tapęs karaliumi ir Kapetingų dinastijos įkūrėju.

Nuo Frankų hercogo iki Frankonijos hercogo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rytų Frankijoje (būsimoji Vokietija) 906 m. Frankų hercogo titulą (lot. dux Francorum; vok. Herzog von Franken) priėmė Konradas I, Tiuringijos hercogo Konrado sūnus. Jis užvaldė Tiuringiją ir gretimas frankų apgyvendintas žemes. Ši teritorija imta vadinti Frankonija. Tuo metu (895–925 m.) daugiausia frankų apgyvendinta Lotaringija faktiškai buvo nepriklausoma nuo Rytų Frankijos. 911 m. Konradą I išrinko Rytų Frankijos karaliumi. 918 m., po Konrado I mirties, Frankų hercogu, o faktiškai Frankonijos hercogu, buvo paskelbtas Konrado I jaunesnysis brolis Eberhardas. 939 m. Eberhardas žuvo mūšyje, o jo žemės tapo asmeninėmis karaliaus valdomis. Po daugelio metų titulas Herzog von Franken atgimė, tačiau jis tereiškė 'Frankonijos hercogas'.