Francis Baluodis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Francis Aleksandras Baluodis (latv. Francis Aleksandrs Balodis, 1882 m. rugpjūčio 7 d. Valmiera1947 m. rugpjūčio 8 d. Stokholmas) – latvių archeologas, Latvijos nacionalinės archeologijos mokyklos ir paminklosaugos principų kūrėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokėsi Valmieros parapijos mokykloje, kurioje mokytojavo jo tėvas Voldemaras Baluodis. Vėliau lankė privačią E. Heinės mokyklą, baigė Rygos gimnaziją. 1902-1907 m. Tartu universitete studijavo teologiją, istoriją ir archeologiją, 1907-1910 m. studijavo Maskvos archeologijos institute, kur 1910 m. apgynė diplominį darbą iš latvių genčių IX a.-XIII a. materialinės istorijos. Paraleliai studijavo istoriją ir archeologiją Maskvos universitete. 1910–1912 m. Miuncheno universitete apgynė egiptologijos disertaciją filosofijos daktaro vardui gauti.

1912-1918 m. Maskvos archeologijos instituto egiptologijos docentas, 1915–1918 m. Maskvos universiteto rytų meno istorijos privatdocentas, 1918-1924 m. Saratovo universiteto meno istorijos profesorius, Istorijos ir filologijos fakulteto dekanas, prorektorius. 1924 m. kelis mėnesius dirbo Maskvos universitete, bet rudenį išrinktas Latvijos universiteto rytų istorijos ir archeologijos profesoriumi, grįžo į Rygą. Latvijos universiteto Filologijos ir filosofijos fakulteto dekanas, prorektorius studijų reikalams, Valstybinio istorijos muziejaus archeologijos skyriaus vedėjas, Paminklų valdybos pirmininkas, Latvijos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas. 1940 m. emigravo į Stokholmą. 1943 m. atstovavo Latviją Baltijos komitete. Po Antrojo pasaulinio karo skaitė egiptologijos paskaitas Europos universitetuose.

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Archeologiniai tyrimai:

1926 m. pirmojo latvių archeologinio leidinio „Latvijos archeologija“ (Latvijas arheoloģija) sudarytojas ir redaktorius.[1]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Latvių kultūra senovėje (Latviešu kultura senatnē), 1937 m.
  • Latvių istorija (Latviešu vesture) t. 1, 1938 m.
  • Senoji Latvija (šved. Det äldsta Lettland) 1940 m.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Aleksiejus LuchtanasFrancis Baluodis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 510 psl.