Formozinis himalajinis lokys

Formozinis himalajinis lokys (Ursus thibetanus formosanus), kitaip dar baltagerklis lokys – himalajinio lokio (Ursus thibetanus) porūšis. Formozinis lokys yra endeminis Formozos salos (kitaip – Taivano) gyvūnas.

2001 m. buvo nubalsuota, kad šis lokys yra nacionalinis Taivano gyvūnas. Formoziniai lokiai yra didžiausi Taivano sausumos gyvūnai ir vieninteliai Taivano lokiai.

Gyvena atokiuose rajonuose su raižytu paviršiumi, 1000-3600 m aukštyje. Dėl intensyvaus buveinių eksploatavimo ir to sukelto nykimo formozinių lokių populiacija mažėja. Šie lokiai 1989 m. Taivano Kultūrinio paveldo ir apsaugo įstatyme buvo priskirti gyvūnams, kuriems kilęs išnykimo pavojus.

Sandara

V pavidalo balta žymė ant lokio krūtinės

Formozinis himalajinis lokys yra tvirtai sudėtas, apvalia galva, trumpu kaklu, akys mažos, snukis ilgas. Galvos ilgis 26-35 cm, apimtis – 40-60 cm. Ausys apžėlusios 8-12 cm ilgio plaukais. Snukis primena šuns snukį, todėl formozinį lokį kartais vadina šuniniu lokiu. Uodega trumpa, paprastai trumpesnė kaip 10 cm. Lokio kūnas apaugęs grubiais blizgančiais juodais plaukais, kurių ilgis apie kaklą gali viršyti 10 cm.

Smakro galiukas baltas. Krūtinė turi ryškią gelsvą ir balkšvą V raidės ar pusmėnulio pavidalo dėmę. Dėl šios dėmės dar vadinamas mėnulio lokiu (angl. moon bear).

Gyvenimo būdas

Lokys ėda vaisius

Būdami visaėdžiai formoziniai lokiai daugiausia minta augaliniu maistu – lapais, pumpurais, vaisiais, šaknimis. Taip pat ėda vabzdžius, smulkius žinduolius, dvėselieną. Jušano nacionaliniame parke stebėti lokiai maitinosi taip: pavasarį mito augalais sukulentais, vasarą – daug angliavandenių turinčiais minkštais vaisiais, rudenį ir žiemą – riebalų daug turinčiais gilėmis ir riešutmedžių riešutais.

Formoziniai lokiai gyvena daugiausia kalnuose, pavieniai ir klaidžioja savo teritorijoje, išskyrus rujos ar meškiukų auginimo metą.

Skirtingai negu kiti himalajiniai lokiai, gyvenantys vidutinio klimato zonoje, formoziniai lokiai nemiega žiemos miegu. Jie būna aktyvūs 54-57 % paros, vasarą, žiemą ir rudenį būna aktyvesni 60 %, o pavasarį – 47 % paros. Pavasarį ir vasarą būna aktyvūs dieną, o rudenį ir žiemą padidėja naktinis aktyvumas, kai maitinasi gilėmis.

Formoziniai lokiai plaukioja ir laipioja. Nors atrodo nerangūs ir lėti, gali bėgti 30-40 km/val. greičiu. Gali būti agresyvūs, tačiau retai puola žmones be priežasties. Dėl ilgos medžioklių istorijos lokiai, naudodamiesi aštriomis uosle ir klausa stengiasi pabėgti nuo artėjančių žmonių. Kadangi jie reti, todėl gamtoje jie labai retai matomi. Daugeliu atveju, kai jie pamatomi, jie traukiasi toliau nuo žmonių.

Dauginimasis

• 
  Dubens pavidalo lokio įrengtas lizdas
• 
  Lokė žindo lokiukus
• 
  44 d. amžiaus lokiukas
• 
  Lokiukas lipa į medį

Formoziniai lokiai gyvena pavieniai, neturi pastovių guolių. Išimtis yra maitinančios lokės.

Lokių rujos trukmė labai maža. Patinas paskui patelę sekioja kelias dienas. Susiporavę jie grįžta prie pavienio gyvenimo būdo.

Patelės paprastai lytiškai subręsta būdamos 3-4 m., o patinai – 4-5 m. Ruja paprastai vyksta birželio-rugpjūčio mėnesiais, o nėštumas trunka 6-7 mėn. Todėl lokiukai paprastai gimsta gruodžio-vasario mėnesiais.

Vienu metu gimsta 1-3 lokiukai. Lokė juos žindo apie 6 mėnesius. Lokiukams sustiprėjus lokė su jaunikliais palieka lizdą. Lokė lokiukus augina ir prižiūri maždaug dvejus metus, kol prasideda nauja ruja. Tuomet ji paaugusius lokiukus nuvaro. Taip formozinio lokio dauginimosi ciklo periodas yra dveji metai.