Fogara

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Tuato ir Tidikelto fogarų vandens matininkų žinios ir įgūdžiai
Nematerialusis pasaulio paveldas

Foggara 02.jpg
Vieta Alžyras
Regionas** ARB
Įrašas 2018
Pavojuje Taip
Nuorodos
UNESCO-ICH-blue.svg Nuoroda
Commons-logo.svg Vikiteka: FogaraVikiteka
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše.
** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Fogara (foggara) – tradicinė drėkinimo sistema paplitusi šiaurės Afrikoje. Panašios sistemos Persijoje vadinamos kiarizais arba kanatais, o Arabijos pusiasalyje – faladžais.

Palikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manoma, kad fogarų statybos technologijos į šiaurės Afriką atkeliavo iš Persijos, ir tai yra vietinė persiškojo kiarizo adaptacija. Nėra tiksliai žinoma, kad fogaros pradėtos statyti, nors manoma, kad tai galėjo įvykti jau prieš mūsų erą. Tradicija turėjo būti įtvirtinta iki XI a., kuomet šie įrenginiai minimi labai dažnai.

Fogarų likučiai arba iki šiol veikiantys įrenginiai yra išlikę Libijoje, Tunise ir Alžyre. Visi jie pirmiausiai naudoti dykuminguose rajonuose, kad kurti tinkamas gyvenimui oazes. Tunise šie įrenginiai labai paplitę prie Atlaso kalnų, kur fogaros surenka iš kalnų atitekantį vandenį ir jį nukreipia tinkama linkme[1].

Libijoje fogarų likučiai buvo rasti senovinio Germos miesto apylinkėse. Siauri požeminiai kanalai sukuria kelių šimtų kilometrų tinklą, sudarytą iš ~600 ilgesnių ar trumpesnių fogarų[2].

Alžyro fogaros[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Geriausiai išsilaikiusios fogaros yra Alžyre, Tuato regione. Šis regionas yra Alžyro centrinėje dykumoje, iš visų pusių apsuptas dykumos, ir sudaro dalį senojo Transsacharinės prekybos kelio. Tai – grandinė smulkių ir didesnių oazių, išsidėsčiusių palei Mesaudo vadę, kurių kiekviena talpina po atskirą gyvenvietę – ksarą (XIV a. arabų geografai jų mini 200). Ši grandinė tiesiasi apie 160 km., nuo Bouda šaurėje iki Regano pietuose. Didžiausias miestas čia yra prancūzų įkurtas Adraras. Į šiaurę nuo Tuato yra Gurara, o į pietryčius – Tidikeltas. Šių trijų regionų fogarų vandens matininkų įgūdžiai yra įtraukti į Nematerialiojo pasaulio paveldo sąrašą.

Nors šiame regione beveik nėra kritulių, oazės yra drėkinamos ir čia auga apie 800 tūkst. datulinių palmių. Visa tai yra dėl fogarų drėkinimo. Fogaros sukaupia visą įmanomą vandenį, kurį vėliau paskirsto. Dauguma fogarų yra daugiau nei kilometro ilgio. Iš jų ištekantis vanduo pirmiausia tiekiamas namams, o vėliau drėkina palmių giraitę. Dalis drėgmės yra sugrąžinama į fogaros sistemą, kur kondensuojasi ir vėl virsta vandeniu. Vietiniai vandens matininkai sugeba per sudėtingą užtvankėlių (kesria) sistemą patiekti reikiamą ir tiksliai apskaičiuotą vandens kiekį kiekvienam ūkiui[3]. Jie tampa vienais svarbiausių specialistų kiekviename ksūre, nuo kurių priklauso žmonių gyvenimai.

Tiek fogarų kūrimas, tiek jų išlaikymas yra labai sudėtingas. Todėl suirus fogarai ji paprastai nebėra taisoma ir apleidžiama. 1963 m. Tuato regione buvo 531 fogarų, iš kurių veikė 358[4]. Šiuo metu naudojamų fogarų skaičius vis labiau mažėja, o vandens matininkų žinios ir įgūdžiai nėra perduodami jaunesniajai kartai.

Į Nematerialiojo pasaulio paveldo sąrašą objektas įtrauktas 2018 m., kaip reikalaujantis ypatingos apsaugos.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Water: symbolism and culture
  2. Mattingly, David. 2006. The Libyan Desert: Natural Resources and Cultural Heritage.
  3. UNESCO aprašymas su nuotraukomis
  4. Dubost, D.; Moguedet, G. (1998), „Un patrimoine menacé: les foggaras du Touat“, Sécheresse (in French), 9 (2): 117–122.

Susiję sąvokos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]