Flogistonas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Johanas Joachimas Becheris - flogistono teorijos autorius

Flogistonas (graik. phlogistos – „degus”), pagal XVIII a. chemijoje vyravusias pažiūras, tai ypatingas (hipotetinis) degumo pradas, esąs degiosiose medžiagose; joms degant, išlekiąs.

Terminą 1667 m. įvedė J. Becheras ir 1703 m. G. Štalis, aiškindami degimo procesą. Tuo metu laikyta, kad „metalas“ yra „žemės“ ir flogistono mišinys, kai atsiskyrus flogistonui (ir šiam susimaišius su oru) lieka tik „žemė“. Buvo manoma, kad augalai gali išskirti flogistoną iš oro. Flogistono teoriją paneigė A. Lavuazjė, įrodęs, kad vanduo yra sudėtinė medžiaga ir išskyręs „degų orą“ (vandenilį).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]