Fitso dėsnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Fitso dėsnis (angl. Fitts's law) – žmogaus ir kompiuterio sąveikos bei ergonomikos modelis, pagal kurį greito ir tikslaus judesio atlikimo trukmė (ir greitis) priklauso nuo taikinio dydžio (t. y. nuo norimo tikslumo laipsnio) ir atstumo iki taikinio. Dėsnį 1954 m. pasiūlė JAV psichologas Polas Fitsas (angl. Paul Fitts).

Modelis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Fitso dėsnis gali būti matematiškai išreikštas keliais skirtingais būdais. Viena iš labiausiai paplitusių formų yra Scott MacKenzie pasiūlyta Šenono (angl. Shannon) formuluotė (taip pavadinta dėl panašumo su Shannon–Hartley teorema), kurį nusako judėjimą išilgai ašies:

kur:

  • – vidutinė atliekamo judesio trukmė. Kartais naudojamas kitas žymėjimas –
  • – sistemos paleidimo/sustabdymo laikas ir būdingą šio sistemos veikimo greitį. Šios konstantos yra empiriškai nustatyti koeficientai. Pvz., ir gali priklausyti nuo to koks organas atlieka judesį.
  • – atstumas nuo pradžios taško iki taikinio (objekto) vidurio. Dažnai šiam matui pažymėti naudojamas simbolis (judėjimo amplitudė).
  • – taikinio (objekto) plotis, kuris matuojamas išilgai judėjimo ašies. taip pat gali būti traktuojamas kaip leistina paklaida galiniame taške, kai galinis taškas yra nutolęs netoliau nei ±W2 nuo taikinio (objekto) centro.

Logaritmas iš Fitso dėsnio vadinamas taikinio (objekto) sunkumo indeksas (angl. index of difficulty), todėl Šenono formuluotė gali būti išreikšta:

, kur .

Kitos formuluotės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Fitso formuluotė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Originaliai Paul Fitts suformulavo dėsnį kaip

Tačiau P. Fitts koeficientą pasirinko savo nuožiūra, siekiant užtikrinti, kad jo vykdomo eksperimento metu reikšmė būtų didesnė už nulį.[1]

Welford formuluotė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1960 m. A.T. Welford pasiūlė kitą populiarią formuluotę[2]:

Daug tyrinėtojų, o kartu ir pats P. Fitsas, pažymi, kad naudojant šią formulę atsiranda aukšta koreliacija tarp ir [3][4][5][6].

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Fitts, P. M. (1954). The information capacity of the human motor system in controlling the amplitude of movement. Journal of Experimental Psychology, 47, 381-391.
  2. Welford, A. T. (1960). The measurement of sensory-motor performance: Survey and reappraisal of twelve years' progress. Ergonomics, 3, 189-230.
  3. Fitts, P. M., & Peterson, J. R. (1964). Information capacity of discrete motor responses. Journal of Experimental Psychology, 67, 103-112.
  4. Bainbridge, L., & Sanders, M. (1972). The generality of Fitts's law. Journal of Experimental Psychology, 96, 130-133. Beggs, W. D. A., Graham, J. C., Monk, T. H., Shaw, M. R. W., & Howarth
  5. Drury, C. G. (1975). Application of Fitts' law to foot-pedal design. Human Factors, 17, 368-373.
  6. Kerr, B. A., & Langolf, G. D. (1977). Speed of aiming movements. Quarterly Journal of Experimental Psychology, 29, 475-481.