Fitopatologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Fitopatalogija (gr. phyton – augalas + pathos – liga + logos – mokslas) – tai augalų ligų mokslas, tiriantis augalų susirgimo priežastis, procesus, rengiantis profilaktines ir apsaugos nuo augalų ligų priemones.

Skiriama bendroji ir specialioji fitopatalogija.

  • bendroji fitopatalogija nagrinėja ligų atsiradimo priežastis, raidos ir plitimo dėsnius, ligų sukeliamus augalų pažeidimus, apsikrėtimo ir augalų apsigynimo mechanizmus, aplinkos įtaką ligų plitimui, augalų atsparumą, ligų dinamiką ir paplitimą, apsaugos metodus, sudaro ir tiria ligų gausumo ir pasirodymo prognozes.
  • specialioji fitopatalogija nagrinėja tam tikros augalų rūšies konkrečias ligas ir rengia gydomąsias, profilaktikos ir organizacines priemones augalams nuo jų apsaugoti. Prie specialiosios fitopatologijos skiriama žemės ūkio, miškų ūkio ir dekoratyvinių augalų fitopatologija.

Fitopatologija remiasi bendrosios biologijos, mikrobiologijos, mikologijos, virusologijos, genetikos, selekcijos, augalų anatomijos ir fiziologijos, augalininkystės, žemdirbystės, meteorologijos, ekologijos, chemijos mokslu. Tyrimams naudoja radioaktyviųjų izotopų, elektroninės mikroskopijos, liuminescencinės ir rentgenostruktūrinės analizės, spektrozoninės fotografijos (iš lėktuvų ir kosminių aparatų), molekulinės biologijos ir kibernetikos metodus.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki XIX a. fitopatologija buvo plėtojama kaip mikologijos šaka, tik XIX a. pabaigoje tapo savarankišku mokslu. Apie 1900 m. pradėta tirti atsparias ligoms augalų veisles. XX a. I pusėje sukurta augalų infekcinių ligų prognozavimo metodų, pradėta efektyviau naudoti fungicidus, ištirtas agrotechninių veiksnių (pvz., sėjomainos, sėjos laiko) fitopatologinius poveikius, nustatyta augalų imuniteto ligoms reikšmė. XX a. 8 dešimtmečio pradžioje JAV fitopatologai atrado naujus augalų ligų sukėlėjus viroidus, o Japonijos – mikroplazmiškus organizmus.

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje duomenų apie ligotų augalų stebėjimus 1897 m. paskelbė E. Jančevskis. 19091914 m. Kauno gubernijos žemės ūkio draugijos bandymų stotyje (Baisiogala) buvo tiriamos kai kurios augalų ligos. 1925 m. Kauno botanikos sode įkurta fitopatologijos labortorija. Dotnuvos augalų apsaugos stotyje (įk. 1927 m.) veikė fitopatologijos skyrius. Kai kurie fitopatologijos klausimai buvo tiriami prie Vilniaus universiteto 19281939 veikusioje augalų apsaugos stotyje. Pirmuosius svarbesnius darbus iš fitopatologijos atliko V. Vilkaitis, K. Brunza, A. Minkevičius. Daug dėmesio jie skyrė augalų ligų sukėlėjų rūšinės sudėties tyrimams. Po II pasaulinio karo fitopatologinius tyrimus darė Augalų apsaugos stotis, Valstybinė selekcijos stotis (1947-1956), vėliau Žemdirbystės instituto Augalų apsaugos skyrius.

Įkurta augalų ligų tyrimo specializuotų laboratorijų:

  • Žemdirbystės institute – imuniteto (19731992),
  • Botanikos institute – fitopatogeninių mikroorganizmų (1958), fitovirusų (1980).

Fitopatologijos tyrimai plėtojami Vilniaus ir Žemės ūkio universitetuose, Sodininkystės ir daržininkystės institute, Miškų institute. Sukaupta duomenų apie rūdligių, miltligių, kūlių, netikrųjų miltligių, augalų pašaknio puvinių, eglių šaknų ligų, bulvių ir daržovių grybinių ligų, pupinių augalų ir daržovių bakteriozių sukėlėjus, bulvių, pupinių augalų ir gėlių virusų ir mikroplazmiškųjų organizmų sukeliamas ligas, augalų atsparumą ligoms.