Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė (g. 1942 m. balandžio 17 d. Mažeikiuose) – Lietuvos scenografė, tapytoja.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1965 m. baigusi Lietuvos dailės institutą, pradėjo dirbti teatre, kino ir televizije. Intensyviai dirbo, kurdama scenografiją ir kostiumus. Taip atsirado pirmasis lietuviškas miuziklas „Velnio nuotaka“, visą jaunųjų vilniečių kartą išauginęs „Piteris Penas“, „Liudvikas XIV“, „Raudonkepuraitė“ Akademiniame dramos teatre, „Karalius Motiejukas I“ ir „Juodoji komedija“ Kauno dramos teatre, operetės „Rozmari“ ir „Silva“, baletas „Aušrinė“ Kauno muzikiniame teatre, „Virto ąžuolai“, „Kelionė į rojų“ kine, „Barbora Radvilaitė“, „Heda Gabler“ televizijoje ir daugelis kitų.

Brolis Augustinas Linčius (g. 1934 m.). 1965 m. baigė Lietuvos dailės institutą. 19651968 m. dirbo Lietuvos RTV komitete, 19681986 m. Lietuvos kino studijoje, 19861999 m. Lietuvos TV.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sukūrė scenovaizdžių ir kostiumų – 40 spektaklių Kauno dramos teatre (Janušas Korčakas. Karalius Motiejukas Pirmasis 1969 m., Piteris Šaferis. Juodoji komedija 1971 m.), Kauno muzikiniame teatre (Benjaminas Gorbulskis. Trys vakarai 1966 m., Imrė Kalmanas. Silva 1978 m.), Lietuvos akademiniame dramos teatre (Algimantas Baltakis. Tiltas 1970 m., Janas Ekholmas. Liudvikas Keturioliktasis 1981 m., Gerhartas Hauptmanas. Žiurkės 1988 m.), Lietuvos televizijoje (Žanas Kokto. Abejingas gražuolis 1976 m., Juozas Grušas. Barbora Radvilaitė 1982 m.). 12 kino filmų (Virto ąžuolai, 1976 m., rež. Gytis Lukšas, Kelionė į rojų, 1980 m., rež. Arūnas Žebriūnas ir kt.), proginių renginių (Al memoria, Šv. Jonų bažnyčia, Vilniuje, 19911996 m.), koncertų (Banchetto Musicale 1991 m., Baltica 1993 m.) dailininkė statytoja.

Kuria aliejinių pastelių ciklus: „Indijos atšvaitai“ (1997 m.), „Paukštė“, „Kvedlinburge“ (2002 m.), „Medžiai ir bokštai“ (20062007 m.). Kūrinių turi Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Žemaičių dailės muziejus, Mažeikių muziejus.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 400 psl.