Feminizmas Japonijoje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Feminizmas - visuotinis ir politinis moterų judėjimas už lygias teises su vyrais.

Moterų vaidmuo Edo laikotarpiu

Feminizmas Edo laikotarpiu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išsilavinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. pradžios tik apie 10 procentų japonių moterų galėjo skaityti ir rašyti. Kai tuo pačiu metu skaityti ir rašyti galėjo daugiau negu 40 procentų vyrų. Šalį valdant Tokugavų šiogunatui (jap. 徳川幕府? = Tokugawa bakufu) dauguma mergaičių negalėjo gauti išsilavinimo. Vienintelėms samurajų dukroms buvo suteikta galimybė įgyti išsilavinimą, tačiau ir joms buvo taikomi apribojimai. Edo laikotarpio (jap. 江戸時代 = Edo jidai) metu mokytojai mergaites mokindavo rašyti paprastesnius japonų simbolius, leidžiančius joms mokytis tik pagrindinio raštingumo. Tuo metu merginoms Japonijoje buvo skiepijamos šeimos vertybės. Jos buvo mokinamos tapti „geromis žmonomis, protingomis motinomis“ (jap. 良妻賢母 = Ryōsai kenbo][1]. Ši posakis, kurio moterys turėjo laikytis, buvo pagrindinė jų ribotų galimybių priežastis, priešingai nei vyrai, kurie galėdavo gauti išsamų ir teisėtą išsilavinimą. Moterims buvo leidžiama mokytis rašyti hiraganą hiraganą (jap. 平仮名 liet. = plokščioji kana), tačiau jos negalėjo skaityti literatūros kūrinių, viešai domėtis politika ar verslu.

Vaidmuo visuomenėje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis japonės moters vaidmuo visuomenėje buvo išlikti ištikima vyro žmona bei nuolankia motina. Dėl draudžiamo išsilavinimo moters vaidmuo visuomenėje buvo ganėtinai paprastas. Ji neturėjo pasirinkimo teisės su kokiu vyru susituokti, kiek vaikų turėti bei kur gyventi. Dažniausias atliekamas moters darbas būdavo tvarkytis namuose ir globoti vaikus kol jie auga. Dauguma moterų gyvenusių Edo laikotarpio metu tapdavo teatro šokėjomis arba linksmintojomis. Jos neturėjo realių vaidmenų visuomenėje, nes moterys tuo metu nebuvo pripažįstamos. Daugumą dienų jos praleisdavo kaip namų šeimininkės.

Moterų teisės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Moterys Edo laikotarpiu buvo laikomos žemesnio statuso ir tam tikru mastu turėjo mažiau teisių nei vyrai. Dėl Tokugavos šiogunato teisinių įstatymų moterys taip pat prarado ekonomines ir politines teises, jos negalėjo turėti nuosavybės. Sutuoktinis turėjo teisę nužudyti žmoną dėl to, kad ji buvo pernelyg tingi ar bloga namų šeimininkė. Tuo metu moterims santuoką suorganizuodavo tėvai, taip neleisdami joms turėti kitokio pasirinkimo. Dažnai moterys turėdavo patirti žiaurią prievartą ir sunkumų tarnaudamos savo vyrams. Samurajų žmonos turėjo skirtingą padėtį visuomenėje, tačiau jų teisės buvo panašiai ribojamos kaip ir valstiečių žmonų. Net jei moteris susituokusi su samurajumi galėdavo išmokti skaityti ir rašyti, jai niekada nebuvo leista naudotis savo žiniomis vyriausybiniame darbe.

Moters padėtis vyro atžvilgiu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Japoniją, kaip Kiniją ir Korėją, stipriai veikė konfucijaus konfucijaus idealai. Konfucijaus visuomenė buvo orientuota į šeimą. Vyrai būdavo namų šeimininkai, o moterys priklauso nuo vyrų. Dažnai su jomis buvo elgiamasi kaip su vergėmis, jos būdavo laikomos žemiau už vyrus. Nors moteris ir būdavo susituokusi su aukštesnio socialinio sluoksnio vyru, jos pozicija nepasikeisdavo dėl naujo statuso.

Moters pareigos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įpareigojimai ir pareigos, kurios jos buvo įpareigotos laikytis:

• Būti vergėmis savo vyrui

• Tapti teatro atlikėjomis

• Puoselėti motinos ir žmonos vaidmenį

• Būti tarnaite savo šeimos nariams


Prostitucija Prostitucija buvo raktas į sėkmę moterims, norėjusioms pagerinti savo socialinę padėtį. Jos gyvendavo „malonumo kvartaluose“, kuriuose suteikdavo paslaugas vyrams. Šiose vietose būdavo nustatyta tvarka kaip moterys turėdavo atrodyti ar elgtis. Taip pat buvo kontroliuojama su kuo jos bendraudavo. Tuo metu šalyje vykstant socialiniam pakilimui moterys buvo skatinamos tapti moraliniu Japonijos šalies pagrindu. Vyriausybė skatino gimstamumo didėjimą, norėdama, kad ateityje šalis galėtų lygiaverčiai konkuruoti su vakarų valstybėmis. Ši sistema suteikė moteriai pareigą gimdyti daugiau vaikų. Vyriausybė tikėjosi, kad moterys pagimdys daugiau berniukų kurie kovos ir gins savo šalį.

Feminizmas Meidži laikotarpiu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išsilavinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buvo manoma, kad norint padidinti Japonijos modernizavimą, vyriausybei reikia labiau skatinti švietimą, todėl Meidži laikotarpio Meidži laikotarpio (jap. 明治時代) vyriausybės įsakymu buvo įteisintas privalomas mokyklinis ugdymas šalyje. 1872 m. buvo priimtas pagrindinis švietimo kodeksas, kurio metu visoje šalyje buvo įsteigta 20 000 mokyklų. Nors buvo pastatyta daug mokyklų, tačiau tik 23 procentai moterų į jas ėjo. Prieš priimant pagrindinį švietimo kodeksą Meidži vyriausybė įkūrė "Tokijo moterų mokykla". Šią mokyklą galėjo lankyti mergaitės kurių amžius buvo nuo 8-15 metų. Mergaitės buvo mokinamos anglų, japonų kalbų, siuvimo meno bei kitų amatų. Visų mergaičių mokyklų švietimo politika buvo orentuotą į to meto populiariausią moters apibūdinimą - "Gerosios žmonos ir protingos motinos".[2]. Juo buvo laikomasi iki antrojo pasaulinio karo pabaigos antrojo pasaulinio karo (1939–1945). Ši pagrindinė frazė buvo skirta mokyti mergaites pirmiausia galvoti apie savo šeimą. Moterų švietimui buvo įsteigtos kolegijos ir universitetai, įskaitant Džisen Džiogako (jap. 実践女学校 = Jissen Jogakkō) praktikos kolegiją moterims, kurią 1899 m. įkūrė Šimoda Utako (jap. しもだ うたこ = Shimoda Utako).[3].

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prieš Į Japoniją patenkant vakarų kultūrai pagrindinis drabužis kurį dėvėjo japonės buvo kimono kimono (jap. 着物, きもの). Jį moterys mėgdavo rengtis kiekvieną sezoną ar švenčių metu. Sustiprėjus vakarų įtakai Japonijoje, Meidži imperatorė paskatino moteris atrasti savo naują stilių ir išvaizdą. Kai imperatorienė buvo pastebėta dėvinti vakarietiško stiliaus drabužius, visos japonės stengėsi daryti tą patį. Namie moterys rengėsi tradiciniais apdarais, o norėdamos išeiti į viešumą jos stengdavosi apsirengti vakarietiško stiliaus drabužiais. Vakarų stiliaus aprangą sudarė suknelė, Viktorijos stiliaus batai, vakarinė šukuosena ir aksesuarai, tokie kaip kepurės, skėčiai, juvelyriniai dirbiniai ir laikrodžiai. Nors moterys ir priėmė vakarietiško stiliaus aprangą, tačiau namuose ją vilkėti buvo nepraktiška.

Moterų teisės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Meidži restauracijos Meidži restauracijos (jap. 明治維新 = Meiji ishin ) laikotarpio metu vyko stiprūs pokyčiai, kurie įtakojo didelius pasikeitimus moterų gyvenime. Ankstyvosios industrializacijos industrializacijos metu moterys dirbdavo gamyklose esant blogoms sąlygoms, jos nuolat būdavo išnaudojamos bei būdavo suvaržoma jų laisvė. Šio laikotarpio metu moterys vis dar neturėjo galios visuomenėje ar savo šeimose, tačiau dabar jos būdavo skatinamos mokytis. Jos galėjo gauti išsilavinimą, kuris joms padėdavo tapti dar geresne žmona bei motina. Gyvenimas šeimose moterims tapo šiek tiek lengvesnis, jos įgijo daugiau laisvės. Šiame laikotarpyje moterys turėdavo galimybė esant būtinybei išsiskirti su savo vyru, ko Edo laikotarpyje padaryti negalėdavo. Jeigu moteris patirdavo prievartą ar smurtą šeimoje ji galėdavo išsiskirti, tačiau jeigu vyras santykiaudavo su kitomis moterimis šia teise ji pasinaudoti nebegalėdavo. Taip pat moterys galėdavo išsipirkti žemės sklypą, su savo vyro sutikimu jos galėdavo turėti savo turtą.

Vaidmuo namuose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaidmuo šeimyniniame gyvenime pernelyg nepasikeitė nuo Edo laikotarpio. Jos pareiga namuose buvo išugdyti protingus vaikus bei paklusti savo vyrui. Namuose moterims buvo paskiriama atlikti daugelį darbų. Jos buvo atsakingos už šeimos maitinimą, aprangą, švarą, namų ūkį bei finansų valdymą. [4]. Taip pat ji turėjo prižiūrėti ir vyresnius, sergančius tėvus. Kol moteris būdavo jauna turėdavo rūpintis savo tėvu, vėliau vyru, o kai vyras numirdavo ji turėdavo klausyti savo sūnaus. [5]


Padėtis visuomenėje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vykstant Japonijos industrializacijai kylančioje tekstilės pramonėje, moterų darbo jėga padidėjo 80 procentų. Įmonėse, kuriose dirbo šios moterys, reikalavimai nebuvo keliami labai dideli. Moteris dažnai išnaudodavo, jos dirbdavo viršvalandžius už kuriuos jos negaudavo atlyginimo. Dėl netinkamų darbo sąlygų, kuriose dauguma moterų turėdavo dirbti ir prasto sveikatos gydimo, darbuotojos dažnai susirgdavo. Tuomet jos kelias dienas negalėdavo ateiti į darbą, dėl to vadovas jas atleisdavo. Būdavo situacijų, kad darbdaviai uždrausdavo moterims išeiti iš darbo dėl geresnio atlyginimo ar geresnių darbo sąlygų.[6]. Nors Meidži restauracija ir sumažino vyrų įtaką visuomenėje, tačiau Meidži civilinis kodeksas paneigė visas moterų teisėtas teises. Valdant Meidži imperatoriaus valdžiai tiek vyrams tiek moterims buvo suteikta galimybė pasirinkti sutuoktinį ir profesiją. Taip pat moterims buvo leidžiama vienoms globoti vaikus.

Perėjimas nuo Meidži laikotarpio iki dabarties[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Naujoji moterų asociacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1920 metais Raicho Hiratsuka Raicho Hiratsuka ,Fusae Ichikawa Fusae Ichikawa ir Oka Mumeo Oka Mumeo įkūrė Naująją Moterų Asociaciją kitaip dar žinomą kaip naująją moterų visuomenę (jap. 新婦人協会 = Shin-fujin kyokai).[7]. Tai buvo japonių moterų teisių organizacija, kuri atliko svarbų vaidmenį keičiant viešojo saugumo įstatymo 5 straipsnį, kuris buvo uždraudęs moterims dalyvauti viešuosiuose politiniuose renginiuose.[8]. Organizacijos tikslas buvo pagerinti moterų teises, įteisinti lygybę su vyrais, pasiekti geresnių darbo ir gyvenimo sąlygų. Taip pat stengėsi keisti situaciją vaikų priežiūros, švietimo, aplinkosaugos, branduolinių ginklų klausimais. Siekė apsaugoti moteris nuo jų vyrų ar sužadėtinių. Civiliniame kodekse 1898 metais buvo nurodyta, kad moteris, kuri svetimavo turi nutraukti santuoką bei jai grėsdavo įkalinimas kalėjime iki 2 metų. Tačiau moteris negalėdavo išsiskirti su vyrų jeigu jis svetimavo. Naujosios moters asociacija norėjo reformų, kad moteris galėtų išsiskirti su savo vyru ar sužadėtiniu. Organizacijos narės parengė dvi peticijas, kuriose buvo teigiama, kad moterų teisių padidinimas leistų joms tapti geresnėmis žmonomis bei motinomis. [9]. Pirmoje peticijoje buvo stengiamasi atkreipti dėmesį į moterų teises, jų padėtį valstybės valdyme. Buvo norima iš naujo persvarstyti viešojo saugumo įstatymą, kuris draudė moterims dalyvauti politiniame gyvenime. Antroji peticija atkreipė dėmesį į būtinybę apsaugoti moteris nuo jų vyrų, kurie santykiaudami su kitomis moterims užsikrėsdavo lytiškai plintančiomis ligomis. Taip pat stengėsi padaryti, kad medicininis gydimas šioms moterims taptų kompensuojamas. Tačiau suvažiavimas buvo nukeltas dar nespėjus paskelbti peticijų. 1921 metais atstovų rūmuose buvo priimtas įsakymo projektas leidžiantis moterims dalyvauti politiniuose susitikimuose. Tačiau ir vėl jis buvo nepriimtas dėl rūmų tarybos pastangų. Galiausiai 1922 metais vyriausybė pakeitė 5 straipsnį, kuris vėliau leido moterims dalyvauti politiniuose susitikimuose, prisijungti prie kitų partijų ir balsuoti.


Pagrindinės 5 užduotys, kurias organizacija siekė įgyvendinti:

•Stengėsi apsaugoti moteris ir vaikus nuo branduolinio karo pavojaus

•Siekė pasipriešinti militarizmo atgimimui

•Išplėtė moterų teises bei siekė sukurti geresnes darbo sąlygas moterims

•Laimėti moterų nepriklausomybę, sustiprinti demokratiją bei moterų emancipaciją

•Susijungti rankomis su kitomis moterimis visame pasaulyje, norint sukurti taiką


Prie šios organizacijos gali prisijungti visos moterys, kurios sutinka su prieš tai minėtais 5 tikslais, nepriklausomai nuo jų amžiaus, religijos ar politinių pažiūrų. Organizacija kiekvieną savaitę išleidžia popierinį laikraštį kurį skaito daugiau nei 400 000 moterų ir mėnesinį žurnalą.

Raudonosios bangos asociacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Raudonosios bangos (jap. 赤らん会 = Sekirankai) visuomenė buvo pirmoji socialistų moterų asociacija.[10]. Yamakawa Kikue Yamakawa Kikue ir kiti įkūrė asociaciją 1921 m. “Raudonosios bangos” manifestas pasmerkė kapitalizmą kapitalizmą teigdamas, kad jis pavertė moteris vergėmis ir prostitutėmis. Vargingiau gyvenančios šeimos kaimuose buvo priverstos parduoti savo dukteris dėl ekonominės naudos. [11]. Šios mergaitės turėjo gyventi bendrabutyje, kurio negalėdavo palikti, išskyrus eidamos į darbą. Jos dirbdavo po 12 valandų be pertraukų blogomis darbo sąlygomis. Plito liga, kurią sukeldavo dulkės esančios medvilnės gamyklose dėl blogai vėdinamų darbo patalpų. Taip pat ir kitos ligos atsiradusios tekstilės gamyklose. Valstybė atsisakė priimti naujus teisės aktus, reikalingus moterims apsisaugoti gamyklose. Moterys negaudavo kompensacijos už šios ligos sukeltą gydymą. Raudonosios bangos aktyvistės labiausiai dėmesį skyrė moterų teisėms bei balsavimo teisei. Susiformavo ir kitos organizacijos, kurios daugiausiai dėmesio skyrė savo poreikiams. Dalis moterų kovojo už politines teises, dalis siekė panaikinti prostituciją. Namų šeimininkės siekė sustiprinti savo teises namuose.

Moterų balsavimo teisė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po to, kai moterims buvo suteikta teisė dalyvauti politinėse asamblėjose, moterų organizacijų skaičius augo. Kūrėsi buvusių studentų grupės, krikščionių misionierių, ir kitos moterų teises ginančios organizacijos. . Po didžiulio žemės drebėjimo, įvykusio 1923 m. Tokijuje (jap. 関東大震災 = Kantō daishinsai), 43 šių organizacijų atstovai suvienijo jėgas, kad galėtų tapti Tokijo moterų organizacijų federacija :Tokyo Rengo Funjinkai.Federacija buvo sukurta tam, kad padėtų dėl nelaimių nukentėjusiems žmonėms tačiau vėliau ji tapo viena didžiausių moterų aktyvisčių organizacija. Tokijuje moterų organizacijų federacija yra padalinta į penkias skirtingas grupes, kurios atsakingos už visuomenę, vyriausybę, švietimą, darbą ir užimtumą, siekiant veiksmingai spręsti problemas, turinčias įtakos moterims. Vyriausybės sektorius buvo pats svarbiausias, nes jis 1924 metais sukūrė moterų balsavimo teisės sąjungą , kuri tapo įtakingiausia ir įžūliausia moterų gynėjų sąjunga. [12].

.Sąjungos kaip ir dauguma kitų organizacijų toliau kovojo už moterų įtraukimą į socialinį ir politinį įgyvenimą, taip pat už teisinę apsaugą nuo patriarchalinių tradicijų, kurios ilgą laiką tęsėsi Japonijoje.

Moterų vaidmens pokyčiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Socialiniu požiūriu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Meidži laikotarpiu moterys visada buvo laikomos žemesnio sluoksnio, pavaldinėmis, o vyrai visada buvo viršininkai. Moterys buvo visada matomos kaip pramogos skirtos vyrams. Dėl tokių įsitikinimų moterys niekada taip ir neturėjo vietos visuomenėje, su jomis nebuvo elgiamasi lygiateisiškai. Jos visada turėjo paklusti ir tarnauti šeimos vyrams - savo tėvui, vyrui ir sūnui. Moterų pareiga buvo susituokti ir rūpintis vaikais. Padėti jiems atlikti namų darbus, prižiūrėti ūkį. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje nuo Meidži laikotarpio daug kas pasikeitė. Moterys buvo leista turėti daugiau teisių kaip ir vyrams. Nuo tada kai buvo priimti nauji įstatymai, kurie išlaisvino moterų teises, jos nebėra vertinamos kaip vergės ar prostitutės. Šiuo metu moterys gali drąsiai reikšti savo nuomonę nebijodamos būti nuteistos.

Kultūriniu požiūriu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Moterys visuomet nebuvo laikomos tokios pat svarbios kaip ir vyrai. Meidži laikotarpiu japonai tikėjo, kad moterys visuomet turi atitikti "geros žmonos, išmintingos motinos" posakį. Jos būdavo geros savo vyrų žmonos, kurios prižiūrėdavo jų vaikus, taip vyrams nebereikdavo jais rūpintis. Kartais su moterimis būdavo elgiamasi ypač nepagarbiai, šeimos vyrai prieš jas smurtaudavo jeigu jos nesutikdavo su jų nuomonę. Moterys taip pat buvo verčiamos tuoktis ne savo valia. Motinystės laikotarpiu japonų kultūroje buvo manoma, kad moteris visą save turėtų sutelkti į vaiką. Nuo 1912 metų moterys pradėjo tikėti, kad jos nusipelno šanso siekti karjeros. Šią viltį dar labiau sustiprino nauji įstatymai, kurie sulygino moterų teises su vyrų teisėmis. Nuo tada moterys galėjo tekėti už ko nori, dėvėti drabužius kurie joms patikdavo. Moterys žengė didelį žingsnį nuo Meidži laikotarpio link šiuolaikinių dienų, kartu tapdamos vis laisvesnės ir nepriklausomos. Atlikti tyrimai parodo, kad daugelis japonių stengiasi vis labiau atidėlioti motinystę, norėdamos siekti karjeros aukštumų.

Politiniu požiūriu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Edo ir Meidži laikotarpio metu moterys buvo mokinamos paklusti vyrams. Tačiau per Meidži laikotarpį buvo padaryta keletas pakeitimų. Buvo apribota prekyba moterimis, joms leidžiama prašyti santuokos nutraukimo, o mergaitėms ir berniukams leidžiama turėti vienodą išsilavinimą. Vėlesni pokyčiai įvyko po Antrojo Pasaulinio karo. Moterims buvo suteikta galimybė balsuoti, o 1946 metais nauja konstitucija įtvirtino lyčių lygybę. Vėliau šiuolaikinėje Japonijoje 1979 metais buvo priimta “Konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims”. [13]. 1985 metais Japonijos vyriausybė šią konvenciją patvirtino. Manifeste, kurį 1920 metais paskelbė Japonijos vyriausybė buvo paminėti piktnaudžiavimai, kuriuos patyrė Japonijos moterys, kreipimesi taip pat buvo pateikti siūlymai kaip šias problemas išspręsti. Šis manifestas buvo palankiai įvertintas gyventojų. Nuo to laiko moterims buvo suteiktos teisės balsuoti, bei savarankiškai pasirinkti sutuoktinius.

Ekonominiu požiūriu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors įsakymai priimti Meidži restauracijos laikotarpiu dėl moterų diskriminacijos jau kuris laikas buvo įtvirtinti valstybėje, tačiau vis dar atsirasdavo atvejų kai moterys būdavo diskriminuojamos darbo vietoje. Japonijos darbuotojams sukurta socialinė apsauga išskyrė moteris ir neleido joms siekti vienodų galimybių darbo vietoje, nes pagal tuos įstatymus jos buvo atskirtos nuo šios sistemos. Meidži laikotarpio metu moterys atliko skirtingą vaidmenį darbo vietoje nei vyrai. Dėl savo išvaizdos jos buvo vadinamos “įstaigos gėlėmis”. [14]. Vyrams buvo mokamas geresnis darbo užmokestis nei moterims, nes jų darbas buvo tik siųsti laiškus, gaminti arbatą darbuotojams. Šiuolaikiniame gyvenime moterų darbo sąlygos pakito. Daugelis japonių nuo jaunystės stengiasi greičiau pasiekti karjeros , tapti nepriklausomos nuo vyrų. Ši nauja japonių merginų karta siekia keisti tradicinį požiūrį į moters vaidmenį darbo vietoje. Vyriausybė taip pat kiekvienais metais siekia didinti moterų laisves, tačiau kai kuriose darbovietėse moterys vis dar vertinamos nelygiavertiškai su vyrais.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Sharon Sievers, Flowers in Salt: The Beginnings of a Feminist Consciousness in Modern Japan, 1983, 22
  2. Peter Duus, Modern Japan. Boston: Stanford University Press. 1998
  3. Shibukawa, 1970, p. 10-30. About the contents of junior and high school education, refer to All woman historical study association, ed., 2000, p.142-144.
  4. Scott North, (2009). Negotiating What’s ‘Natural’: Persistent Domestic Gender Role Inequality in Japan. Social Science Japan Journal, 12(1), p. 23-44. 1998
  5. Jeesica Cooper, (2013). The Roles of Women, Animals, and Nature in Traditional Japanese and Western Folk Tales Carry Over into Modern Japanese and Western Culture. (2013). Undergraduate Honors Theses, p. 166
  6. E. Patricia Tsurumi, (1992). Factory Girls: Women in the Thread Mills of Meiji Japan. Princeton University Press. p. 132–142
  7. Hunter Janet, (1984). Concise Dictionary of Modern Japanese History. University of California Press. p. 243. ISBN 0520045572.
  8. Vera Mackie, feminism in Modern Japan: Citizenship, Embodiment and Sexuality. H-US-Japan, H-Net Reviews. March, 2006. p. 136.
  9. Barbara Mackie, "Women’s Rights, Feminism, and Suffrage in Japan, 1870-1925". The Pacific Historical Review, Vol. 69, No. 4, Woman Suffrage: The View from the Pacific. (Nov. 2000), p. 647.
  10. Hane Mikiso, Reflections on the Way to the Gallows– Rebel Women in Prewar Japan. Los Angeles, California: University of California Press, 1993, p. 125, 126. ISBN 0520084217
  11. Jennifer Shapcott, The Red Chrysanthemum: Yamakawa Kikue and the Socialist Women’s Movement in Pre-war Japan. Papers on Far Eastern History. No. 35, Mar 1987
  12. Yoko Nuita,(1978). "Fusae Ichikawa: Japanese Women Suffragist". Frontiers: A Journal of Women's Studies p. 58-62.
  13. United Nations,(2007). The Convention on the Elimination of All Forms of Discrimination against Women (CEDAW). Prieiga per internetą: <http://www.un.org/womenwatch/daw/cedaw/> [žiūrėta 2017 spalio 20 d.].
  14. Kaori Shoji,(2002). The thorny topic of ‘office flowers’. Prieiga per internetą: <http:/https://www.japantimes.co.jp/life/2002/12/16/language/the-thorny-topic-of-office-flowers/#.WgsneWi0PIV/> [žiūrėta 2017 spalio 20 d.].