Feliksas Valujietis
| Šv. Feliksas Valujietis pranc. Félix de Valois | |
|---|---|
| |
| Šventasis su elniu, simbolizuojančiu jo gyvenimo miške etapą | |
| Gimė | 1127 m. balandžio 16 d. galimai Valua grafystė, Prancūzija |
| Mirė | 1212 m. lapkričio 4 d. (85 metai) Serfrua vienuolynas, Pikardija, Prancūzija |
| Religija | Katalikybė |
| Šventasis | |
| Kanonizuotas | 1262 m. gegužės 1 d. |
| Kanonizavo | popiežius Urbonas IV |
| Šventė | lapkričio 4 d. (lapkričio 20) |
 Vikiteka |
Feliksas Valujietis |
Feliksas Valujietis, taip pat Feliksas Valua (pranc. Félix de Valois, 1127 m. balandžio 16 d. – 1212 m. lapkričio 4 d.) – prancūzų vienuolis atsiskyrėlis, vienas iš trinitorių ordino steigėjų, Romos katalikų bažnyčios šventasis.
Pagal „Šventųjų gyvenimų“ autorių Albaną Butlerį,[1] Feliksas Valujietis gimė 1127 m., o savo vardą gavo nuo vietos, iš kur buvo kilęs – Valua provincijos. Pasak legendos, jis atsisakė visos turėtos nuosavybės ir pasitraukė į tankų mišką Mo katalikų vyskupijoje, kur atsidėjo maldai ir meditacijai.[2] Daug vėlesni šaltiniai kartais jį tapatino su Hugu (II), tariamu Vermandua grafo Ralfo I sūnumi ir Eleonoros Šampanietės sutuoktiniu.
Joną Matietį, jauną bajorą iš Provanso, teologijos mokslų daktarą, vėliau įšventintą į kunigus, pasiekė gandas apie šventąjį atsiskyrėlį iš Serfrua (Cerfroid). Jį susiradęs ir įgavęs pasitikėjimą, pasiūlė užsiimti vienuolių ordino įkūrimu, siekiant krikščionių kalinių išlaisvinimo.[1][3] Tuomet Feliksas, nors jau turėjęs septyniasdešimt metų, greitai sutiko.
1198 m. popiežius patvirtino trinitorių ordiną, ir jis išplito po visą Italiją bei Prancūziją. Valujietis iš Serfrua vienuolyno vadovavo ordino Prancūzijos provincijai. 1212 m. lapkričio 4 d. ten pat mirė.
Nors popiežiaus bulė dėl Valujiečio neišlikusi, manoma, kad 1262 m. gegužės 1 d. jį kanonizavo popiežius Urbonas IV. Abu trinitorių ordino patriarchai Valujietis ir Jonas Matietis (Jean de Matha) kartu kanonizuoti 1666 m., o į Romos martirologą įrašyti 1671 m. Valujiečiui skirta lapkričio 4 d., vėliau – 1679 m. – jo šventę perkeliant į lapkričio 20 d.[4]
Valujietis dailės ikonografijoje dažnai vaizduojamas ir vienas, ir kartu su Matiečiu, papildyti simbolių – Išpirkų angelo, Švč. Trejybės, elnio su ordino kryžiumi tarpuragyje. Elnias primena Valujiečio atsiskyrėlišką gyvenimo miške etapą. Dar būna belaisvių figūros, grandinės. Karališką šio asmens kilmę ir jos teikiamos garbės atmetimą nurodo ant žemės padėtos regalijos. Poroje Jonas vaizduojamas jaunesnis, o Feliksas – senas, žilas, paprastai ilgesne barzda. Šios tradicijos laikytasi ir puošiant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės trinitorių bažnyčias.[4]
Lietuvoje šventojo vardu tituluojamos Sužionių šv. Felikso Valua bažnyčia, Turgelių šv. Felikso Valua koplyčia.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 „Butler, Rev. Alban, "Saint Felix of Valois, Confessor", Lives of the Saints, Volume XI, 1886“. Bartleby.com. Nuoroda tikrinta 2013-10-20.
- ↑ „"About the Trinitarians", The Trinitarians“. Suarchyvuotas originalas 2019-02-03. Nuoroda tikrinta 2013-04-27.
- ↑ „St. Felix of Valois. The Catholic Encyclopedia“. Newadvent.org. Nuoroda tikrinta 2013-10-20.
- ↑ 4,0 4,1 Asta Giniūnienė (sud.). Excellentia virtutum: šventieji Lietuvos kultūroje lituanistika.lt, Vilnius, 2019 p. 155