Feldjėgerių korpusas (Rusija)

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Фельдъегерский корпус
Veikimo laikas	1796 m. gruodžio 17 d. – 1918 m. gegužės 2 d.
Valstybė	Rusijos imperija
Pavaldus	Rusijos imperijos kariuomenė
Rūšis	kurjerių tarnyba
Dydis	~ 800 žm.
Būstinė	Sankt Peterburgas, Fontankos krantinė, namas Nr. 90
Šūkis	Промедлить — значит потерять честь! 'Uždelsti - prarasti garbę!'
Vadovybė
vadas	papulkininkis N.E. Kastorskis
vadas	generolas majoras A.V. fon Vitas

Feldjėgerių korpusas (rus. Фельдъегерский корпус) – Rusijos imperijos ginkluotųjų pajėgų specialiosios paskirties karinis dalinys, egzistavęs 1796–1918 m. Štabas buvo Sankt Peterburge, Fontankos krantinėje, name Nr. 90.

Korpusas buvo pavaldus imperatoriaus Vyriausiojo štabo budinčiajam generolui.

Istorija

1796 m. gruodžio 17 d. imperatorius Pavelas I pasirašė įsaką įkurti atskirąjį feldjėgerių korpusą. Tada jį sudarė 1 karininkas ir 13 feldjėgerių. 1797 m. korpusas buvo praplėstas, jį sudarė 2 karininkai ir 30 jėgerių. 1800 m. korpuse buvo 4 karininkai ir 80 feldjėgerių.

Valdant imperatoriui Nikolajui I Feljėgerių korpusui buvo pavesta lydėti visus ypatingai pavojingus valstybinius nusikaltėlius į įkalinimo vietas. Baigiantis Nikolajaus I valdymui Feldjėgerių korpusui vadovavo vyresnysis karininkas, korpuse buvo 3 kuopos, kurių kiekvienoje buvo vadas kapitonas, 6 karininkai subalternai ir 30 feldjėgerių.

Feldjėgerius rinko iš savanorių, kuriais tapdavo laisvi asmenys arba atsargos kariškiai ar rūmų valdininkai. Turėjo mokėti rusų kalbos gramatiką, laisvai kalbėti bent viena užsienio kalba. Tarnyba trukdavo 6 metus. Atitarnavę šį laikotarpį galėdavo palikti tarnybą gaudami XIV rango laipsnį. Pageidaujančius įdarbindavo pašto žinyboje. Atitarnavę 9 metus gaudavo gubernijos sekretoriaus rangą. Už ypatingus nuopelnus feldjėgeriai galėdavo būti pakelti į Feldjėgerio korpuso praporščikus, jei būdavo vakansijų.

Feldjėgeriai gabendavo svarbius popierius ir depešas sostinėje, Rusijos imperijoje ir užsienyje. Jie lydėdavo keliaujančius imperatoriaus šeimos narius ir užsienio princus, aplankiusius Rusiją. Sostinėje feldjėgeriai būdavo skiriami budinčiaisiais prie kai kurių aukštų asmenų ir kai kuriose valstybinėse ir karinėse įstaigose.

1858 m. spalio 9 d. buvo išleisti nauji Korpuso nuostatai (Положение о корпусе), pagal kuriuos korpusą sudarė 2 kuopos, kuriose buvo 34 karininkai ir 46 feldjėgeriai. Korpuso vadas ir toliau buvo pavaldus budinčiajam generolui.

Buvo draudžiama į feldjėgerius priimti bajorus, jais turėjo tapti pageidaujantys asmenys iš garbės piliečių, pirklių ir pan., mokėję užsienio kalbas.

1869 m. karinės žinybos įsakymu Nr. 110 buvo priimti naujo Korpuso nuostatai, pagal kuriuos panaikintas korpuso dalinimas į kuopas. Korpuso vadovas padarytas pavaldžiu Vyriausiojo štabo viršininkui. Vadovas turėjo padėjėją. Buvo numatyti du etatų variantai – paprastas taikos metui (48 karininkai ir 32 feldjėgeriai) ir sustiprintas karo metui (56 karininkai ir 44 feldjėgeriai).

1891 m. karinės žinybos įsakymu Nr. 337 buvo priimti naujo Korpuso nuostatai ir nauji etatai. Vystantis susisiekimo ir ryšių priemonėms buvo numatyta, kad popierių ir depešų siuntimas feldkurjeriais turės sumažėti, todėl korpuso dydis buvo sumažintas. Daugiausia sumažėjo feldjėgerių nekarininkų.

Taikos metais korpuse turėjo būti 40 karininkų ir 20 feldjėgerių (po lygiai vyresniųjų ir jaunesniųjų). Pereinant į sustiprintus etatus jų skaičius turėjo būti nustatomas kiekvieną kartą atskirai.

Į korpusą priimdavo savanorius, nuo 18 iki 25 metų, baigusius 3 skirsnio mokymo įstaigas, daugiausia mokėjusius užsienio kalbų. Nepriimdavo bajorų, valstiečių ir miestiečių. Prieš suteikiant jaunesniojo feldjėgerio laipsnį reikėjo atitarnauti 6 mėn. bandomąjį laikotarpį. Vyresniojo feldjėgerio laipsnį galėjo gauti ne mažiau kaip po 1 metų tarnybos jaunesniuoju feldjėgeriu. Gauti feldjėgerių karininkų laipsnį buvo galima esant vakansijai, atitarnavus ne mažiau kaip 4 metus (iš jų – 1 m. vyresniuoju feldjėgeriu). Aukštesnį karininko laipsnį buvo galima gauti esant vakansijai korpuse ir ankstesniame laipsnyje ištarnavus ne mažiau kaip 4 metus.

Feldjėgeriai karininkai negalėjo būti pervedami į kitas karininkų pareigas ne Feldjėgerių korpuse. Į užsienį siunčiamiems feldjėgeriams sumokėdavo kurjerio duotį (rus. курьерская дача) – pinigus, skirtus kelionės išlaidoms padengti (1893 m. karinės žinybos įsakymas Nr. 33).

Karo metais į vyriausiojo vado štabą paskirdavo 8 feldjėgerių karininkus ir 8 feldjėgerius, o į armijų lauko štabus – po 4 karininkus ir 4 feldjėgerius.

Pilietinio karo metai

Po 1917 m. Vasario revoliucijos, 1917 m. kovo 6 d. Feldjėgerių korpusas prisiekė Rusijos Laikinajai vyriausybei. Korpusas visu pajėgumu veikė ir po Spalio revoliucijos, kol 1918 m. sausio-gegužės mėn. buvo oficialiai išformuotas. Dalis atleistųjų korpuso kariškių įsijungė į Baltosios ir Raudonosios armijų gretas, dalyvavo kuriant priešbolševikinių vyriausybių ir bolševikų vyriausybės feldjėgerių tarnybas. Pvz., 1918 m. vasarą Pavolgyje, Steigiamojo susirinkimo narių komiteto vyriausybės karinėje žinyboje buvo sukurtas Karinių kurjerių būrys (Отряд военных курьеров), turėjęs užtikrinti kurjerinį vyriausybės ir jos formuojamos Liaudies armijos ryšį. Tuo pačiu metu analogiška tarnyba buvo sudaryta prie vadinamosios Laikinosios Sibiro vyriausybės Sibiro armijos štabo. Feldjėgerių tarnybą atkūrė admirolas Kolčiakas, pasiskelbęs Aukščiausiuoju Rusijos valdytoju. Ši tarnyba, priklausiusi Rytų fronto štabui ir Vyriausiojo vado būstinei, užtikrino ryšį tarp vyriausybės Omske ir veikiančios armijos. Nustojo veikti 1922 m., kai žlugo Baltasis judėjimas.

Paskirtis

Feldjėgerių korpuso personalas (feldjėgeriai) užtikrindavo patikimą Imperatoriaus, kitų aukštų asmenų ir vyriausybinių organų kurjerinį ryšį – gabeno įsakymus, pranešimus, vertybinius popierius, siuntinius, auksą, dideles pinigų sumas, trofėjines vėliavas, paimtų miestų raktus. Taip pat lydėjo ir saugojo aukšto rango asmenis.

Feldjėgeriai buvo komplektuojami iš gvardijos kariškių.