Fazinė erdvė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Stabilios dinaminės sistemos fazinė erdvė.

Matematikoje ir fizikoje, fazinė erdvė – abstrakti erdvė, kurios taškas vaizduoja tolydžiai kintančiais dydžiais apibūdinamos sistemos būseną tam tikru laiko momentu.[1]

Mechaninių sistemų fazinė erdvė yra sudaryta iš padėties ir impulso kintamųjų. Tokia, schema, kurioje yra padėtis ir momentas, dar vadinama faziniu portretu arba fazine diagrama.

Pavyzdžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mažoms dimensijoms[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paprastoms sistemoms gali būti keli arba vienas, du laisvės laipsniai. Vienas laisvės laipsnis yra, kai savarankiška paprastoji diferencialinė lygtis yra vieno kintamojo, , jos rezultatas yra vienmatė sistema, kuri vadinama fazine linija. Paprasčiausi pavyzdžiai yra eksponentinis augimo modelis ir logistinis augimo modelis.

Dvimatės sistemos fazinė erdvė yra vadinama fazine plokštuma, kuri pasitaiko klasikinėje mechanikoje, kai dalelė juda vienoje dimensijoje ir kur du kintamieji yra padėtis ir greitis. Šiuo atveju fazinis portretas duotų informaciją apie sistemos dinamiką, pvz., Van der Polo osciliatorius.

Chaoso teorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Klasikiniai fazinių diagramų pavydžiai chaoso teorijai:

Kvantinė mechanika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kvantinėje mechanikoje, fazinės erdvės koordinatės p ir q tampa Hermito operatoriais Hilberto erdvėje.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. fazinė erdvė(parengė Julijonas Jonas Kaladė). Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2024-02-02).