Evidencialumas

Evidencialumas (lot. ēvidentia 'akivaizdumas') – rinkinys gramatinių arba leksinių reikšmių, žyminčių eksplicitinę (aiškiai išreikštą) nuorodą į kalbėtojo informacijos šaltinį jo išdėstytos situacijos atžvilgiu.[1] Evidencialumas ganėtinai paplitęs pasaulio kalbose – kaip gramatinė kategorija jis turimas maždaug kas ketvirtoje kalboje.[2] Tokiose kalbose specialiomis gramatinėmis priemonėmis nurodomas bet kokio pasakymo informacijos šaltinis – pavyzdžiui, ar kalbėtojas matė tai, ką jis sako, ar tik atpasakoja iš kitų girdėtą informaciją, o gal tai yra jo paties protinės veiklos (išvadų, išmąstymų, spėjimų ir t. t.) padarinys. Lietuvių kalboje čia turimas omenyje informacijos patikimumas, atpasakojimas, akivaizdumas, išreiškiamas tiesiogine arba netiesiogine nuosakomis.[3][4]
Tyrimų istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kadangi klasikinėse indoeuropiečių kalbose informacijos šaltinio kategorija negramatizuota, kalbotyroje evidencialumo sąvoka susiformavo tik XX a. pradžioje aprašant tokias Pietų Amerikos kalbas, kaip kečujų ir aimarų.
Vienas pirmųjų apie evidencialumą kaip apie būtiną informacijos šaltinio rodiklį prabilusių mokslininkų buvo amerikiečių etnolingvistas F. Boasas. Savo 1911 m. veikale jis svarstė apie pasakymą žmogus serga kvakiutlių kalboje (priklauso vakašų kalboms):
Jei kalbėtojas pats nematė sergančio žmogaus, jis turi pažymėti, kad jis žino žmogų susirgus iš nuogirdų arba remdamasis įrodymais, arba jis gi tai susapnavo.[5]
(In case the speaker had not seen the sick person himself, he would have to express whether he knows by hearsay or by evidence that the person is sick, or whether he has dreamed it.)
Evidencialumo kaip būtinos gramtinės kategorijos sąvoką pirmasis įvedė R. Jakobsonas, jis į evidencialumą žvelgė kaip į nurodančių informacijos šaltinį reikšmių sritį.[6] R. Jakobsonas pirmasis nuosaką ir evidencialumą išskyrė kaip dvi nepriklausomas kategorijas.[7]
Evidencialumo reikšmės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Priklausomai nuo būdo, kuriuo kalbėtojas sužinojo apie išsakomą situaciją, galima išskirti įvairias evidencialumo reikšmes. Visų pirma kalbėtojas informaciją galėjo gauti tiesiogiai arba netiesiogiai.
Tiesioginė patirtis reiškia, jog kalbėtojas situaciją išgyveno tiesiogiai. Dažnai išskiriami vizualiniai (kalbėtojas matyte matė situaciją), audiciniai (kalbėtojas situaciją girdėjo) ir kiti sensoriniai (jutiminiai) informacijos šaltiniai. Jei kalbėtojas pats matė situaciją, paprastai kalbama apie vizualinį liudijimą.'[8] Įvairiose kalbose tiesioginio ir netiesioginio liudijimų riba nubrėžiama skirtingai: pavyzdžiui, vintų kalboms priklausančioje vintų kalboje tiesioginis liudijimas grįstas tik matymu, o visais kitais pojūčiais gauta informacija žymima kaip netiesioginis evidencialumas.[9]
Netiesioginė patirtis rodo, jog kalbėtojas neišgyveno situacijos pats ir informacija buvo gauta kažkokiais kitais būdais:
- Inferentyvas (lot. īnferre 'daryti išvadą') – kalbėtojas nebuvo įvykio liudininkas, tačiau tam tikri netiesioginiai požymiai jam leido padaryti loginę išvadą. Kai kuriose kalbose inferentyvo reikšmė gali būti perteikta diferencijuotai – a) kaip tiesioginių (matomų) daiktinių įrodymų išvada; b) kaip intuicijos arba bendrųjų žinių, išmąstymo rezultatas.
- Citatyvas (cituoti < lot. citare 'skelbti, kviesti liudininku') – kalbėtojas nebuvo įvykio liudininkas ir apie jį žino tik iš trečiųjų asmenų.[10] Kaip ir inferentyvo atveju, kai kuriose kalbose išskiriama keletas citatyvo atmainų, žiūrint, ar informacija gauta iš įvykio liudininku buvusio žmogaus (atpasakojama iš antrųjų lūpų), ar iš žmogaus, kuris įvykio liudininkas nebuvo (atpasakojama iš trečiųjų lūpų).
Tipologiniai įvairių semantinių evidencialumo potipių duomenys bei jų teritorinis pasiskirstymas apibendrinti „Pasauliniame kalbų struktūrų atlase“ (angl. The World Atlas of Language Structures, WALS) ir pateikti jo tinklalapyje.[11]
Daugelyje kalbų taip pat paplitęs evidencialumo kategorijos derinimas su admiratyvumu (kalbine kategorija, rodančia kalbėtojo nusistebėjimą faktu).
Evidencialumo sistemos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Esama įvairių evidencialumo sistemų tipų. Kalbose gali būti reiškiama tiek dvinarė priešprieša – (vizualinis) liudijimas / neliudijimas, – tiek ir šešių arba daugiau elementų sistema.[12]
Apskritai viena iš pagrindinių evidencialumo tipologijos specialistų A. Aichenvald išskiria du evidencialumo sistemų tipus: sistemas, kuriose informacijos šaltinio buvimas išreiškiamas, tačiau šaltinio tipas nenurodomas (I tipas); ir sistemas, kuriose skiriami informacijos šaltinio tipai (II tipas).[13] I tipo sistemą tiurkologas L. Johansonas, taip pat ir A. Aichenvald, vadina netiesioginiu liudijimu,[14] o II tipo – tikruoju evidencialumu.
Netiesioginis evidencialumas (I tipas)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Daugybėje kalbų gramatiškai žymimas tik netiesioginis liudijimas, t. y. faktas, kad kalbėtojas nebuvo išsakomos situacijos liudininkas, tačiau drauge informacijos šaltinio tipas (kalbėtojo loginė išvada kokių nors faktų pagrindu, žinios iš trečiųjų asmenų ir t. t.) toliau netikslinama. Netiesioginio liudijimo (netiesioginės patirties) žymėjimas būdingas tiurkų kalboms, taip pat sutinkamas iranėnų, finougrų, baltų kalbose ir daugybėje kitų.[15] Be to, netiesioginės informacijos gramema dažnai pasižymi papildoma reikšme, leidžiančia numanyti, jog kalbėtojas neprisiima atsakomybės dėl išsakomos informacijos patikimumo.[16]
Tad tolesniame turkų kalbos sakinyje rodiklis -mış leidžia suprasti, jog kalbėtojas nurodo netiesioginį informacijos šaltinį (tai gali būti tiek paties kalbėtojo loginė išvada, tiek ir jo jausmas arba kitų pasakyta informacija):
Ali bu-nu bil-iyor-muş Ali tai-ACC žinoti-INTRA-IC Ali tai žinąs - (Aikhenvald 2004: 275)
Tikrasis evidencialumas (II tipas)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dvinarės sistemos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- A1. Liudijimas vs. neliudijimas
Tolesniame aravų kalboms priklausančios žaravarų kalbos pavyzdyje priešinami veiksmai, kuriuos kalbėtojas matė savo akimis, su veiksmais, kurių kalbėtojas nematė:
Wero kisa-me-no, ka-me-hiri-ka Veras išlipti-BACK-IMM.P.NONFIRSTH.m judėti-BACKREC.P.FIRSTH.m Veras išlipo iš hamako (aš to nemačiau) ir išėjo (aš tai mačiau). - (Aikhenvald, Dixon 2003: 24)
Panaši evidencialumo sistema sutinkama ir jukagyrų, Šiaurės rytų Kaukazo kalboms priklausančioje godoberių ir kai kuriose kitose kalbose.
- А2. Netiesioginis liudijimas vs. visa kita (netiesioginis liudijimas čia reiškia išvadas ir išmąstymus, padarytus remiantis išgirsta informacija arba kokiais nors požymiais bei įrodymais). Tokioms kalboms priklauso abchazų kalba, kai kurios Šiaurės rytų Kaukazo, ugrų ir kitos kalbos.
- A3. Citatyvas (atpasakojimas) vs. visa kita. Labiausiai paplitusi evidencialumo sistema; taikoma papuasų, tibetiečių-mianmariečių, lezginų ir daugumoje Pietų Amerikos kalbų.
Trinarės sistemos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- B1. Vizualinis evidencialumas (tiesioginis liudijimas), inferentyvas, citatyvas. Tokios evidencialumo sistemos aptiktos aimarų, šastų, emberų, kečujų ir kitose kalbose.
- B2. Vizualinis evidencialumas, nevizualiniai jutimai, numanymas (inferentyvas) (izoliuotoji indėnų vašų kalba).
- B3. Nevizualinių jutimų liudijimas, inferentyvas ir citatyvas (tukanų kalboms priklausanti retuarų kalba, pomų kalboms priklausanti šiaurės pomų kalba).
Keturnarės sistemos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- C1. Vizualinis liudijimas, nevizualinis jutiminis liudijimas, inferentyvas, citatyvas (aravakų kalboms priklausanti tarianų kalba, kai kurios tukanų kalbos, rytų pomų kalba).
Tarianų kalbos pavyzdys: šioje kalboje sakinys Cecilija barė šunį gali turėti keturis skirtingus variantus, žiūrint, koks evidencialumo tipas. Jei kalbėtojas matė, kaip tai vyko, šis pasakymas atrodys taip:
Ceci tʃinu-nuku du-kwisa-ka Cecilija šuo-TOP.NON.A/S 3SGF-barti-REC.P.VIS Cecilija barė šunį (aš tai mačiau).
Jei kalbėtojas tik girdėjo, kaip Cecilija barė šunį, frazė bus kitokia:
Ceci tʃinu-nuku du-kwisa-mahka Cecilija šuo-TOP.NON.A/S 3SGF-barti-REC.P.NONVIS Cecilija barė šunį (aš tai girdėjau).
Jei kalbėtojas pamatė išsigandusį šunį, jo žinojimas, kad Cecilija šunį barė, bus išmąstytas (inferentinis):
Ceci tʃinu-nuku du-kwisa-sika Cecilija šuo-TOP.NON.A/S 3SGF-barti-REC.P.INFR Cecilija barė šunį (aš taip manau).
Bet jei kalbėtojas žino Ceciliją barus šunį iš ko nors kito, jis turės sakyti:
Ceci tʃinu-nuku du-kwisa-pidaka Cecilija šuo-TOP.NON.A/S 3SGF-barti-REC.P.REP Cecilija barė šunį (sužinojau tai iš kitų). - (Aikhenvald, Dixon 2003: 134–135)
- C2. Vizualinis liudijimas, inferentyvas-1, inferentyvas-2, citatyvas. Tokia sistema taikoma paunių ir barbakoa kalboms priklausančioje cačilų kalbose. Vizualinė informacija (tiesiogiai paliudyti įvykiai) nežymima, vartojama priesaga pateiktos informacijos tiesioginiams įrodymams išreikšti (inferentyvas-1) ir prielaidoms, grįstoms bendrosiomis žiniomis (inferentyvas-2) bei informacijai, gautai iš kitų žmonių (atpasakotai).
- C3. Nevizualinis jutiminis liudijimas, inferentyvas-1, inferentyvas-2, citatyvas (vintų kalboms priklausanti vintų kalba). Be priesagų, žyminčių nevizualinį jutiminį evidencialumą ir citatyvą (atpasakojimą), vintų kalboje išskiriamas logiškai išmąstytas (inferentinis) žinojimas ir spėjamas žinojimas, kuomet remdamasis savo patirtimi iš kažkada buvusių panašių situacijų kalbėtojas mano, jog toks spėjimas teisingas.
- C4. Vizualinis liudijimas, inferentyvas, citatyvas-1, citatyvas-2 (jutų-actekų kalboms priklausanti pietų tepehuanų kalba). Citatyvas (atpasakojimas) skirstomas į du tipus ir priklauso nuo to, žinojo klausytojas gautą informaciją iki tol ar ne.
Įvairios evidencialumo posistemės toje pačioje kalboje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vienoje kalboje gali būti keletas evidencialumo posistemių. Reikiamos posistemės pasirinkimas gali priklausyti nuo sakinio tipo, laiko, su kuriuo vartojamas veiksmažodis, arba nuo veiksmažodžio nuosakos. Taigi tarianų kalbos teigiamuosiuose sakiniuose (C1) išskiriami keturi evidencialumo tipai, tačiau tik trys klausiamuosiuose (nevartojamas citatyvas, schema B2), liepiamuosiuose sakiniuose, priešingai, išskiriamas tik vienas evidencialumo tipas – citatyvas (schema A3), o šalutiniuose tikslo sakiniuose išskiriama vizualinė ir nevizualinė informacija (schema A1).
Be to, kai kuriose kalbose galimi skirtingų rūšių evidencialumo deriniai. Tibetiečių-mianmariečių kalboms priklausančioje cianų kalboje (angl. Qiang language) vizualinis evidencialumas gali būti derinamas su logiškai išmąstytu žinojimu (inferentyvas), pavyzdžiui, tokioje situacijoje:
oh, the: ʐbə ʐete-k-u! ak 3SG būgnas mušti-INFR-VIS Ak, jis mušė būgną! - (kalbėtojas daro prielaidą, jog už durų kažkas mušė būgną, atidaro duris ir mato ten žmogų su būgnu rankose)
(Aikhenvald & Dixon 2003: 70)
Cačilų kalboje citatyvas gali būti derinamas su bet kuria iš trijų kitų šios kalbos evidencialumo rūšių, taip pat ir su neliudijimu kaip šiame pavyzdyje:
Manuel ano fi-nu-ti-e Manuelis valgis valgyti-INFR.PHYSICAL.EVIDENCE-HEARSAY-DECL (Jis sakė / jie sakė, kad) Manuelis pavalgė (jie jo nematė, bet jie turi įrodymų). - (Aikhenvald & Dixon 2003: 9)
Evidencialumo raiškos būdai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Turinčiose gramatizuotą evidencialumą kalbose galima išskirti morfologinius ir leksinius-sintaksinius jo raiškos būdus.[17]
Morfologinis būdas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Daugumoje kalbų turimos specifinės pateikiamos informacijos šaltinį nurodančios morfemos. Tokie evidencialumo raiškos būdai paplitę Amerikos indėnų, kinų-tibetiečių, Afrikos kalbose.
Šiai kategorijai N. Kozinceva priskiria taip pat ir netiesioginės nuosakos formas bulgarų ir albanų kalbose, absentyvą Uralo kalbose, neakivaizdinę nuosaką tadžikų ir lezginiškoje arčinų kalbose (taip pat žr. 2 skyriaus pavyzdžius).
Projekto WALS tinklalapyje pateiktas išsamesnis morfologinių evidencialumo raiškos būdų ir jų teritorinio pasiskirstymo aprašas.[18]
Leksiniai-sintaksiniai būdai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kai kuriose kalbose šalutinis aiškinamasis sakinys gali būti prijungiamas įvairiais skirtingas evidencialumo rūšis žyminčiais jungtukais. Kinjaruandų kalboje kalbėtojas turi pasirinkti vieną iš trijų jungtukų – ko, jeigu jis neutraliai žiūri į pateikiamos informacijos patikimumą; ngo, jeigu jis turi tiesioginį įrodymą, verčiantį jį abejoti patikimumu; kongo, jeigu jis turi netiesioginį įrodymą dėl galimo informacijos netikrumo:[19]
ya-vuze ngo a-zaa-za jis-PAST-sakyti kad jis-FUT-ateiti Jis sakė, kad ateis (tačiau kalbėtojas turi tiesioginį įrodymą, verčiantį abejoti, ar jis ateis).
ya-vuze kongo a-zaa-za jis-PAST-sakyti kad jis-FUT-ateiti Jis sakė, kad ateis (tačiau kabėtojas turi netiesioginį įrodymą, verčiantį abejoti, ar jis ateis). - (Kozinceva 1994: 96)
Daugumoje kalbų taikomi leksiniai būdai evidencialumui išreikšti: sudėtiniai prijungiamieji sakiniai su modaliniais veiksmažodžiais (Sako, kad…); modaliniai žodžiai (gal, neva); įžanginiai pasakymai su modaliniais veiksmažodžiais (Kaip teko girdėti, …; Būtų galima sakyti, jog…) ir kai kurie kiti leksiniai būdai.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Плунгян 2003, p. 321.
- ↑ Aikhenvald 2004, p. 1.
- ↑ Козинцева 1994, p. 92-93.
- ↑ V. Ambrazas (2018-08-27) [2009-12-02]. T. Paulauskytė (red.). „Netiesioginė nuosaka“. VLE. Nuoroda tikrinta 2026-08-02.
- ↑ Boas 1911.
- ↑ Jakobson 1957.
- ↑ Aikhenvald 2004.
- ↑ Плунгян В. А. Введение в грамматическую семантику: грамматические значения и грамматические системы языков мира. М.: РГГУ, 2011. — Глава 7, § 4.
- ↑ Козинцева 1994, p. 93.
- ↑ A. Smetona. „Evidencialumas“. smetona.lt. Nuoroda tikrinta 2026-08-02.
{{cite web}}: CS1 priežiūra: skaitiniai pavadinimai: autorių sąrašas (nuoroda) - ↑ de Haan. 2011.
- ↑ Aikhenvald & Dixon 2003, p. 1.
- ↑ Aikhenvald & Dixon 2003, p. 3.
- ↑ Aikhenvald & Dixon 2003, p. 273.
- ↑ Aikhenvald 2004, p. 3.
- ↑ Плунгян 2011.
- ↑ Козинцева 1994, p. 96.
- ↑ de Haan 2011.
- ↑ Hannah Gibson & Jenneke van der Wal (2023). „Mirativity and evidentiality in Bantu: An Introduction“ (PDF). Studies in African Linguistics, Volume 52 Supplement 14. Nuoroda tikrinta 2026-08-04.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Козинцева, Н. А. (1994), „Категория эвиденциальности (проблемы типологического анализа)“, Вопросы языкознания, 3, М.: 93–104
- Плунгян, В. А. (2011), Введение в грамматическую семантику: грамматические значения и грамматические системы языков мира, М.: РГГУ
- Плунгян, В. А. (2003), Общая морфология: Введение в проблематику, М.: Едиториал УРСС
- Храковский, В. С. (2007), Эвиденциальность в языках Европы и Азии, СПб.: Наука
- Aikhenvald, Alexandra Y. (2004), Evidentiality, Oxford: Oxford University Press, ISBN 0-19-926388-4
- Aikhenvald & Dixon, Alexandra Y. & R. M. W. (Eds.). (2003), „Studies in evidentiality“, Typological Studies in Language (54), Amsterdam: John Benjamins Publishing Company, ISBN 90-272-2962-7
- Boas, Franz (1911), Handbook of American Indian languages, Washington: G.P.O, pp. 43
- Chafe&Nichols, Wallace L. & Johanna (Eds.) (1986), Evidentiality: The linguistic encoding of epistemology, Norwood, NJ: Ablex
- de Haan, Ferdinand (2011), „Coding of Evidentiality“, The World Atlas of Language Structures Online, Munich: Max Planck Digital Library
- de Haan., Ferdinand (2011), „Semantic Distinctions of Evidentiality“, The World Atlas of Language Structures Online, Munich: Max Planck Digital Library
- Guentchéva, Zlatka (Ed.) (1996). L’Énonciation médiatisée. Bibliothèque de l’information grammaticale. Louvain: Éditions Peeters.
- Jakobson, R. (1957). Shifters, Verbal Categories, and the Russian Verb. Cambridge: Harvard University.
- Johanson&Utas, Lars&Bo (Eds.) (2000). Evidentials: Turkic, Iranian and neighboring languages. Berlin: Mouton de Gruyter.