Eutarikas
 |
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Informacija Vikipedijoje turi būti patikrinama. Paieškokite patikimų šaltinių ir paremkite straipsnio medžiagą išnašomis į šaltinius. |
Eutarikas (lot. Flavius Eutharicus Cillica; apie 480–522 m.) – žymus ostgotų didikas, ostgotų valdovės Amalasuntos vyras ir pretendentas į ostgotų karalystės Italijoje sostą.
Jaunystę praleidęs Iberijoje (dabartinėje Ispanijoje) įsikūrusiame vestgotų karalystės valdovų dvare. 515 m. Eutarikas atsiliepė į Teodoriko Didžiojo kvietimą ir persikėlė į ostgotų dvarą Ravenoje.
Eutarikas buvo ostgotų karaliaus Teodoriko Didžiojo žentas (apie 515 m. vedė jauniausiąją Teodoriko dukterį Amalasuntą) ir tikėtinas įpėdinis. Teodorikas teigė, kad Eutarikas buvo kilęs iš karališkosios gotų Amalų giminės (anot Jordano, kaip ir jo tėvas Veterikas; Eutarikas buvo penktosios kartos garsaus ostgotų karaliaus Ermanaricho palikuonis)[1], kas sudarė palankias sąlygas jo santuokai su Teodoriko dukra Amalasunta – sąjungai, kuria siekta suvienyti gotų karalystes, įtvirtinti Teodoriko dinastiją ir dar labiau sustiprinti gotų valdžią Italijoje.
VI a. pradžioje (nuo 519 m.) jis ėjo Romos konsulo pareigas, o Bizantijos imperatorius Justinas I jam net suteikė „ginklo sūnaus“ (filius per arma) titulą. Tai buvo svarbus politinis žingsnis, siekiant suartinti gotų valdžią su Romos elitu ir imperija.
Eutarikas buvo uolus krikščionis arijonas (skirtingai nei katalikai romėnai). Istorikas Kasiodoras mini, kad Eutarikas griežtai gynė arijonų interesus ir netgi užstojo žydus, kai Ravenoje katalikai sudegino jų sinagogas. Tai kėlė tam tikrą įtampą tarp jo ir vietos romėnų aristokratijos.
Tačiau 522 m., būdamas 42-ejų, netikėtai mirė nespėjęs perimti Teodoriko titulo. Sostas atiteko mažamečiui Eutariko sūnui Atalarikui,[2] o reali valdžia perėjo regentės pareigas ėjusiai našlei Amalasuntai. Eutariko dukra Matasunta buvo ištekinta už sostą užėmusio (536 m.) gotų karvedžio Vitigio, kuris priverstinai vedė Matasuntą, Teodoriko Didžiojo anūkę, kad įteisintų savo pretenzijas į sostą.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Jordanas. Apie getų kilmę ir žygius arba GETIKA. Vilnius: Žara, 2017.
- ↑ Deborah Mauskopf Deliyannis (2010). Ravenna in Late Antiquity: AD; 7. Ravenna capital: 600-850 AD. Cambridge University Press. p. 114. ISBN 978-0-521-83672-2.