Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Konvencijos šalys

Europos žmogaus teisių konvencija (EŽTK; oficialus pavadinimas – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija) – tai daugiašalė tarptautinė sutartis, kuri skirta žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugai Europoje. Europos žmogaus teisių konvencija buvo pasirašyta 12 Europos Tarybos valstybių narių 1950 metų lapkričio 4 dieną, o įsigaliojo 1953 metų rugsėjo 3 dieną[1], kada dokumentą ratifikavo reikalaujamas valstybių skaičius (10 valstybių). Prie Konvencijos yra prisijungusios 47 Europos Tarybos valstybės narės, kuriose gyvena virš 800 milijonų žmonių, šios tarptautinės sutarties pasirašymas yra stojimo į Europos Tarybą būtina sąlyga.[2]

Europos žmogaus teisių konvencijos narės įsipareigojo laiduoti Konvencijoje apibrėžtas teises ir laisves visiems jų jurisdikcijoje esantiems asmenims. Konvencijos pagrindu buvo įsteigtas Europos Žmogaus Teisių Teismas (buveinė Strasbūre), prižiūrintis, kad valstybės narės laikytųsi Konvencijos nuostatų. Į Europos Žmogaus Teisių Teismą asmuo gali kreiptis, jeigu jo atžvilgiu valstybė padaro Konvencijoje numatytos teisės ar laisvės pažeidimą (vad. individualūs skundai). Taip pat viena valstybė narė gali pareikšti ieškinį dėl kitos valstybės narės padaryto Konvencijos pažeidimo (vad. tarpvalstybiniai skundai). Teismo sprendimai, kuriais nustatomi konvencijos pažeidimai, valstybėms narėms yra privalomi. Tai, kaip valstybės narės vykdo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus, prižiūri Europos Tarybos Ministrų Komitetas. Europos Tarybos Ministrų Komiteto prašymu Europos Žmogaus Teisių Teismas teikia rekomendacines nuomones, susijusias su Konvencijos aiškinimu.[3]

Europos žmogaus teisių konvencija įvardijama kaip veiksmingiausia ir pažangiausia tarptautinio lygmens žmogaus teisių apsaugos sistema.[4][5][6] Konvencija žymėjo didelius pokyčius tarptautinėje teisėje – pirmą kartą tarptautinės teisės istorijoje individas įgijo realias galimybes ginti savo teises tarptautiniu lygiu, teikdamas skundą tarptautiniam teismui.[7] Priėmus Europos žmogaus teisių konvenciją, žmogaus teisės iš neapibrėžtų principų virto konkrečiais teisiniais įsipareigojimais, kurių laikymąsi buvo patikėta prižiūrėti specialioms tarptautinėms institucijoms.[8]

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Ukrainos pašto ženklas, skirtas paminėti Konvencijos 60 metų sukakčiai

Regioninė žmogaus teisių apsaugos sistema Europoje buvo pradėta kurti siekiant reaguoti į dvi problemas. Pirma, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Sąjungininkai siekė įgyvendinti plačią veiksmų programą žmogaus teisių srityje, ir Europos Žmogaus teisių konvencija, paremta Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos idėjomis, sudarė minėtosios programos dalį. Buvo tikima, kad tokia programa ateityje padės išvengti rimčiausių žmogaus teisių pažeidimų, įvykusių Antrojo pasaulinio karo metu (kaip antai holokaustas). Antra, Konvencija buvo pradėta rengti, kai Rytų Europoje įsigalėjo komunistinė santvarka, tad šiuo žmogaus teisių dokumentu taip pat norėta pasipriešinti komunizmo įtakos neigiamiems padariniams.[9]

Konvencijos tekstas buvo parengtas Europos Tarybos po Antrojo pasaulinio karo, kai Hagos kongrese įvairių sričių atstovai iš visos Europos išsakė savo ryžtą imtis bendrų veiksmų siekiant užtikrinti taiką. 1949 metų vasarą virš 100 parlamentarų iš 12 Europos Tarybos narių pirmą kartą susirinko Strasbūre į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją. Susirinkusi Parlamentinė Asamblėja prioritetais laikė regioninio žmogaus teisių apsaugos dokumento rengimą ir įgyvendinančio tą dokumentą Teismo steigimą. Buvęs Prancūzijos ministras Pierre-Henri Teitgen pateikė pranešimą Parlamentinei Asamblėjai, siūlydamas saugotinų teisių katalogą, kuris buvo sudarytas iš kai kurių Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įtvirtintų teisių. Taip pat pranešėjas apibūdino, kaip galėtų veikti saugomų teisių įgyvendinimo teisminis mechanizmas. Po intensyvių derybų Asamblėja išsiuntė savo galutinį siūlymą Europos Tarybos Ministrų komitetui, o šis sušaukė ekspertų grupę, kuri ir parengė pačios Konvencijos tekstą.

Konvencijos tekstas atspindi tradicinę pilietinių teisių traktuotę, atsižvelgiant į Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir kitų Europos Tarybos narių patirtį. Konvencija buvo pateikta pasirašymui Romoje, 1950 m. lapkričio 4 d. Ji įsigaliojo 1953 m. rugsėjo 3 d. Konvencijos laikymąsi prižiūri Strasbūro Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Europos Taryba. Iki 1998 metų Konvencijos laikymosi priežiūrą atliko ir Europos Žmogaus Teisių Komisija, kuri nebefunkcionuoja nuo Konvencijos 11 protokolo įsigaliojimo.

Konvencijos turinys[taisyti | redaguoti kodą]

Europos žmogaus teisių konvenciją sudaro 59 straipsniai ir preambulė. Konvencijos straipsniai išdėstyti trijuose skyriuose: pirmajame ("Teisės ir laisvės") įtvirtintos Konvencijos ginamos teisės ir laisvės, antras skyrius ("Europos Žmogaus Teisių Teismas") reglamentuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisdikciją, trečias skyrius ("Kitos nuostatos") apibrėžia Konvencijos taikymo teritorijose sąlygas, nustato prisijungimo prie Konvencijos tvarką, taip pat įtvirtina kai kurias kitas svarbias nuostatas.

Europos žmogaus teisių konvencija įtvirtina šias teises ir laisves: teisę į gyvybę, kankinimų, žiauraus, nežmoniško ar orumą žeminančio elgesio ir tokio baudimo draudimą, vergijos ir priverčiamojo darbo draudimą, teisę į laisvę ir saugumą, teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, minties, sąžinės ir religijos laisvę, saviraiškos laisvę, susirinkimų ir asociacijos laisvę, teisę į santuoką, teisę į veiksmingą teisinės gynybos priemonę.

Konvencijos turinys buvo keičiamas vėliau priimtais protokolais. Kai kurie Konvencijos protokolai taip pat numato papildomas teises ir laisves.

Teisė į gyvybę[taisyti | redaguoti kodą]

Teisę į gyvybę įtvirtina Konvencijos 2 straipsnis. Teisė į gyvybę yra pamatinė žmogaus teisė, nuo kurios negalima nukrypti net ir karo ar kitos nepaprastosios padėties atveju. Kaip ir kankinimų draudimas, ši teisė atspindi vieną iš pagrindinių vertybių, svarbių demokratinėms bendruomenėms, sudarančioms Europos Tarybą. Dėl šios priežasties aplinkybės, kurios gali pateisinti gyvybės atėmimą pagal 2 straipsnį, turi būti aiškinamos siaurai. 2 straipsnis numato ne tik neigiamą pareigą neatimti gyvybės, bet ir teigiamą įpareigojimą saugoti gyvybę. Tam tikrais atvejais 2 straipsnis taikomas ne tik tyčiniam, bet ir neatsargiam gyvybės atėmimui.[10]

Siekiant apsaugoti gyvybę, reikalaujama, kad galiotų veiksminga baudžiamoji teisė, atgrasanti nuo gyvybės atėmimo. Baudžiamoji atsakomybė turi būti numatyta ir už didelį neatsargumą, jeigu jis sukelia mirtį. Neatsargaus gyvybės atėmimo atveju tam tikrais atvejais gali pakakti ir civilinės atsakomybės.[11] 2 straipsnis nereikalauja nusikaltimu laikyti pasyvios eutanazijos, kai asmeniui leidžiama mirti neteikiant jam reikiamo gydymo.[12] Kita vertus, kol kas nėra aišku, ar 2 straipsnis reikalauja, kad nusikaltimu būtų laikoma aktyvi savanoriška eutanazija, kai mirtį sukelia aktyvūs kito asmens veiksmai, gavus mirtį siekiančio asmens sutikimą.[13] 2 straipsnis nesuteikia teisės į mirtį. Dėl šios priežasties 2 straipsnio pažeidimu nelaikoma situacija, kai už padėjimą nusižudyti valstybės teisės aktai numato baudžiamąją atsakomybę.[14] Amnestijos taikymas už nužudymą nuteistiems asmenims nelaikomas 2 straipsnio pažeidimu, išskyrus atvejus, kai amnestijos aktas yra dalis bendros praktikos, kuria siekiama sistemingai užkirsti kelią nužudymus padariusių asmenų baudžiamajam persekiojimui.[15]

Siekiant užtikrinti 2 straipsnio laikymąsi, veiklai, kuri gali sukelti grėsmę gyvybei, turi būti taikomas tinkamas reguliavimas, siekiant, kad mirtinos žalos rizika būtų sumažinta iki minimumo. Teisinė ir administracinė sistema turi griežtai apibrėžti aplinkybes, kada valstybės pareigūnai gali naudoti jėgą ir šaunamuosius ginklus, ir užtikrinti tarptautinių standartų laikymąsi šioje srityje. Teisinis reguliavimas taip pat turi įpareigoti tiek viešąsias, tiek privačias ligonines imtis priemonių, kad būtų saugoma pacientų gyvybė.[16]

Pagal 2 straipsnį turi būti užtikrintas gyvybę saugantis teisėsaugos mechanizmas, kurio pagrindinis elementas yra efektyvi teisminė sistema.[17] Pozityvi pareiga užtikrinti teisę į gyvybę reikalauja, kad sveikatos priežiūros paslaugų srityje veiktų nepriklausoma ir veiksminga teisminė sistema, kuri turėtų užtikrinti, kad būtų nustatytos pacientų mirčių priežastys, ir atsakytų tie, kas sukėlė mirtį. Medicininio neatsargumo atveju tam, kad būtų įgyvendinta pozityvi pareiga užtikrinti teisę į gyvybę, gali pakakti civilinės arba administracinės ir drausminės atsakomybės gyvybę atėmusiam asmeniui.[18]

2 straipsnyje numatyta pareiga saugoti gyvybę taip pat reikalauja imtis tam tikrų prevencinių priemonių. Pagal 2 straipsnį valstybė privalo padaryti viską, ko gali būti iš jos pagrįstai reikalaujama, siekiant užkirsti kelią grėsmei asmens gyvybei.[19] Valstybė turi imtis prevencinių priemonių, kad asmens gyvybė būtų apsaugota nuo kito asmens nusikalstamos veikos. [20] 2 straipsnis reikalauja, kad valstybė imtųsi protingų priemonių, siekiant apsaugoti sulaikytus asmenis nuo realaus ir tiesioginio pavojaus dėl kitų sulaikytųjų veiksmų, kurie kelia grėsmę gyvybei. Be to, pagal 2 straipsnį valstybė privalo taikyti prevencines priemones, siekiant užkirsti kelią sulaikytųjų asmenų savižudybėms.[21] Teisės į gyvybę pažeidimu taip pat gali būti laikomas atsisakymas paleisti kalinį, jeigu dėl to sumažėja tokio kalinio gyvenimo trukmė.[22] Pagal 2 straipsnį valstybė turi imtis prevencinių priemonių, kad asmuo būtų apsaugotas nuo grėsmės gyvybei, kurią sukelia kiti viešoje vietoje rūkantys asmenys.[23]

Konvencijos protokolai[taisyti | redaguoti kodą]

Protokolo Nr. ETS (CETS) Nr. Įsigaliojimo data Turinys
1 009 1954 m. gegužės 18 d. Įtvirtinama teisė į nuosavybę, teisė į mokslą, teisė į laisvus rinkimus.[24]
2 044 1970 m. rugsėjo 21 d. Europos Žmogaus Teisių Teismui suteikiama kompetencija teikti rekomendacines nuomones. Šio protokolo nuostatos, keičiančios Konvenciją, buvo pakeistos Įsigaliojus Protokolui Nr. 11.[25]
3 045 1970 m. rugsėjo 21 d. Pakeičiami Konvencijos 29, 30 ir 34 straipsniai. Šio protokolo nuostatos, keičiančios Konvenciją, buvo pakeistos Įsigaliojus Protokolui Nr. 11.[26]
4 046 1968 m. gegužės 2 d. Draudžiama atimti laisvę dėl sutartinių prievolių nevykdymo, suteikiama judėjimo laisvė ir teisė pasirinkti gyvenamąją vietą, draudžiama išsiųsti piliečius iš savo šalies, draudžiamas kolektyvinis užsieniečių išsiuntimas iš šalies.[27]
5 055 1971 m. gruodžio 21 d. Keičiami Konvencijos 22 ir 40 straipsniai. Šio protokolo nuostatos, keičiančios Konvenciją, buvo pakeistos Įsigaliojus Protokolui Nr. 11.[28]
6 114 1985 m. gegužės 1 d. Draudžiama skirti ir vykdyti mirties bausmę.[29]
7 117 1988 m. lapkričio 1 d. Įtvirtinamos užsieniečių išsiuntimo iš šalies procedūrinės garantijos, numatoma teisė apskųsti baudžiamąsias bylas, teisė į žalos atlyginimą dėl klaidingo nuosprendžio, teisė nebūti du kartus teisiamam ar nubaustam už tą patį nusikaltimą, įtvirtinama sutuoktinių teisių ir įsipareigojimų lygybė tarpusavio santykiuose.[30]
8 118 1990 m. sausio 1 d. Suteikiami nauji įgaliojimai Europos Žmogaus Teisių Komisijai. Šio protokolo nuostatos, keičiančios Konvenciją, buvo pakeistos Įsigaliojus Protokolui Nr. 11.[31]
9 140 1994 m. spalio 1 d. Įtvirtinama galimybė pareiškėjui tam tikromis aplinkybėmis prašyti Europos Žmogaus Teisių Teismo perimti bylą. Šis protokolas panaikintas įsigaliojus Protokolui Nr. 11.[32]
10 146 Neįsigaliojo Buvo siekiama patobulinti Konvencijos priežiūros procedūras. Šis Protokolas neteko aktualumo, įsigaliojus Protokolui Nr. 11.[33]
11 155 1998 m. lapkričio 1 d. Reglamentuojama Europos Žmogaus Teisių Teismo veikla. Nustatoma, kad Konvencijos ginamų teisių ir laisvių pažeidimus nagrinėja naujas nuolatinis teismas. Įtvirtinama, kad bylas paprastai nagrinėja septynių teisėjų kolegijos, akivaizdžiai nepagrįstas peticijas trijų teisėjų komitetas gali pripažinti nepriimtinomis. Apibrėžiama, kad, jeigu Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta peticiją priimtina, jis kartu su šalių atstovais nagrinėją bylą ir, jeigu reikia, pradeda tyrimą. Nustatoma, kad per trijų mėnesių terminą nuo kolegijos sprendimo, bet kuri bylos šalis gali išimtiniais atvejais prašyti bylą perduoti svarstyti Didžiajai Kolegijai, kurios sprendimas yra galutinis.[34]
12 177 2005 m. balandžio 1 d. Nustatomas bendras diskriminacijos draudimas. Konvencijoje nustatytas diskriminacijos draudimas yra riboto pobūdžio, kadangi jis susijęs tik su diskriminavimu naudojantis Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis. Šiuo protokolu įtvirtinama platesnė nuostata, kad niekas neturi būti diskriminuojamas viešosios valdžios jokiu pagrindu.[35]
13 187 2003 m. liepos 1 d. Mirties bausmė panaikinama visais atvejais, įskaitant karo ir ypatingosios padėties atveju. Dėl šio protokolo negalimos išlygos.[36]
14 194 2010 m. liepos 1 d. Įtvirtinamos kai kurios Europos Žmogaus Teisių Teismo veiklos patobulinimui skirtos priemonės: nustatomas naujas peticijos priimtinumo kriterijus, apibrėžiamas pasikartojančių ir aiškiai nepriimtinų peticijų nagrinėjimas. Europos Tarybos Ministrų Komitetui suteikiami įgaliojimai pradėti procesą Europos Žmogaus Teisių Teisme, kai valstybė atsisako vykdyti Teismo sprendimą. Be to, Europos Tarybos Ministrų Komitetui suteikiama teisė prašyti Teismo paaiškinti jo sprendimą. Šiuo protokolu taip pat numatoma galimybė Europos Sąjungai prisijungti prie Konvencijos.[37]
14 bis 204 2009 m. spalio 1 d. Iki Protokolo Nr. 14 įsigaliojimo šis protokolas numato dviejų Protokolo Nr. 14 procedūrinių elementų, susijusių su peticijų priimtinumu, taikymą.[38]
15 213 Neįsigaliojo Daromi pakeitimai siekiant Europos Žmogaus Teisių Teismo veiklos efektyvumo. Papildoma Konvencijos preambulė, darant nuorodą į subsidiarumo principą ir vertinimo laisvę. Terminas, per kurį Teismui turi būti pateikta peticija, sutrumpinamas nuo 6 iki 4 mėnesių. Modifikuojamas "didelės žalos" nepriimtinumo kriterijus, pašalinant antrąjį saugiklį, pagal kurį peticija negali būti atmesta, jeigu ji nebuvo tinkamai išnagrinėta valstybės teismo. Pašalinamas reikalavimas, jog bylos šalys turi neprieštarauti, kad kolegija perleistų bylą Didžiajai kolegijai. Teisėjų didžiausio amžiaus riba pakeičiama reikalavimu, kad tą dieną, kai Parlamentinė Asamblėja paprašo pateikti jai kandidatų sąrašą, kandidatų į teisėjus amžius turi būti ne didesnis nei 65 metai. Šis protokolas įsigalios, jį ratifikavus visoms Konvencijos šalims.[39]
16 214 Neįsigaliojo Įtvirtinama teisė Konvencijos šalių aukščiausiesiems teismams ir tribunolams prašyti Europos Žmogaus Teisių Teismo konsultacinės išvados, susijusios su Konvencijoje ir jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu. Šis protokolas įsigalios, kai jį ratifikuos 10 šalių.[40]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. The Convention in 1950. human-rights-convention.org. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
  2. RAINEY, Bernadette, WICKS, Elizabeth, OVEY Clare. Jacobs, White & Ovey: The European Convention on Human Rights. 6th ed. Oxford: Oxford University Press, 2014, 597 p. ISBN 978-0-19-965508-3.
  3. Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
  4. VADAPALAS, Vilenas. Tarptautinė teisė. Vilnius: Eurgrimas, 2006, 277 p. ISBN 9955-682-48-5.
  5. European Convention on Human Rights (ECHR). Encyclopædia Britannica. In Encyclopædia Britannica Ultimate Reference Suite. Chicago: Encyclopædia Britannica, 2012.
  6. KATUOKA, Saulius. Europos žmogaus teisių konvencija. In Visuotinė lietuvių enciklopedija. Kaunas: Spindulys, 2004, t. 5, 709 p. ISBN 5-420-01532-3.
  7. JOČIENĖ, Danutė. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos įtaka nacionalinei teisei bei jurisprudencijai, tobulinant žmogaus teisių apsaugą. Konvencijos ir Europos Sąjungos teisės santykis. In Jurisprudencija [interaktyvus]. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2007 [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.], 7(97), 17 p. ISSN 1392-6195.
  8. VADAPALAS, Vilenas. Tarptautinė teisė. Vilnius: Eurgrimas, 2006, 277 p. ISBN 9955-682-48-5.
  9. RAINEY, Bernadette, WICKS, Elizabeth, OVEY Clare. Jacobs, White & Ovey: The European Convention on Human Rights. 6th ed. Oxford: Oxford University Press, 2014, 3 p. ISBN 978-0-19-965508-3.
  10. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 37 p.
  11. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 38 p.
  12. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 38 p.
  13. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 39 p.
  14. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 39 p.
  15. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 39 p.
  16. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 40 p.
  17. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 40 p.
  18. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 41 p.
  19. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 42 p.
  20. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 43 p.
  21. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 45 p.
  22. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 46 p.
  23. HARRIS, O'BOYLE, BATES, BUCKLEY 2009, 43 p.
  24. Protocol to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
  25. Protocol No. 2 to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
  26. Protocol No. 3 to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
  27. Protocol No. 4 to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms, securing certain rights and freedoms other than those already included in the Convention and in the first Protocol thereto. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
  28. Protocol No. 5 to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
  29. Protocol No. 6 to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms concerning the Abolition of the Death Penalty.coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
  30. Protocol No. 7 to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
  31. Protocol No. 8 to the Convention for the protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
  32. Protocol No. 9 to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
  33. Protocol Protocol No. 10 to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
  34. Protocol No. 11 to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms, restructuring the control machinery established thereby. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
  35. Protocol No. 12 to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
  36. Protocol No. 13 to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms, concerning the abolition of the death penalty in all circumstances coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
  37. Protocol No. 14 to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms, amending the control system of the Convention. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
  38. Protocol No. 14bis to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
  39. Protocol No. 15 amending the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].
  40. Protocol No. 16 to the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. coe.int. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.].

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • HARRIS, David, O'BOYLE Michael, BATES, Edward, BUCKLEY, Carla (2009). Harris, O'Boyle & Warbrick: Law of the European Convention on Human Rights. Oxford University Press. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 978-0406905949“..

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Konvencijos tekstas