Eugenija Ginzburg

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Eugenija Ginzburg
rus. Евге́ния Соломо́новна Ги́нзбург
Gimė 1904 m. gruodžio 20 d.
Maskva, Rusijos imperija
Mirė 1977 m. gegužės 25 d. (72 metai)
Masva, Tarybų Sąjunga
Tėvas Salomonas Ginzburgas
Motina Rebeka Morkutė Ginzburg
Vaikai Aleksejus Aksionovas, Vasilijus Aksionovas, Antonina Aksionova
Veikla žurnalistė, rašytoja, tremtinė
Alma mater Kazanės pedagoginis institutas

Eugenija Ginzburg (rus. Евге́ния Соломо́новна Ги́нзбург; 1904[1] m. gruodžio 20 d. Maskvoje, Rusijos imperija – 1977 m. gegužės 25 d. ten pat, Tarybų Sąjunga) – žurnalistė, rašytoja, kuri Stalino vykdyto Didžiojo valymo periodu buvo nuteista kaip „liaudies priešė” ir kalėjo Gulage 18 metų.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eugenija Ginzburg gimė 1904 m. gruodžio 20 d. Maskvoje žydų vaistininko Solomono Abramovičiaus Ginzburgo (1876–1938) ir Rebekos Morkutės (1881–1949), kilusios iš Vilniaus, šeimoje. Jos tėvai buvo atvykę į MaskvąGardino.[2] 19201922 m. Eugenija mokėsi Kazanės universiteto Visuomenės mokslų fakultete. Besimokydama trečiame kurse ji persivedė į Kazanės pedagoginį institutą, kurį baigė 1924 m. (specialybė istorija, vėliau tapo istorijos mokslų kandidate). Į Komunistų partiją Ginzburg įstojo 1932 m.

Baigusi mokslus Eugenija Ginzburg įsidarbino Kazanės apskrities laikraštyje „Красная Татария”, taip pat dirbo korespondente literatūriniame laikraštyje.

Baudžiamasis persekiojimas prieš Ginzburg[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Sergejaus Kirovo nužudymo 1934 m. gruodžio 1 d., Ginzburg, kaip ir nemaža dalis komunistų (žr. Didįjį valymą), buvo apkaltinta dalyvavimu „kontrrevoliucinėje trockininkų grupuotėje“, kuriai Kazanėje vadovavo profesorius Nikolajus Naumovičius Elvovas ir kuri buvo sutelkta laikraščio „Красная Татария”, kuriame ji dirbo, redakcijoje.

Po ilgos kovos dėl partijos kortelės Ginzburg buvo oficialiai pašalinta iš komunistų partijos 1937 m. vasario 8 d. Po kelių dienų 1937 m. vasario 15 d. ji buvo areštuota ir apkaltinta įsitraukusi į kontrrevoliucinę veiklą Elvovo grupuotėje ir šios grupuotės veiklos slėpimu.[3] Nuo suėmimo dienos Ginzburg griežtai neigė NKVD kaltinimus ir niekada nepripažino savo kaltės dėl dalyvavimo tariamoje „kontrrevoliucinėje trockininkų organizacijoje“.[4]

Ginzburg tėvai taip pat buvo areštuoti, tačiau po dviejų mėnesių paleisti. Jos vyras buvo areštuotas tų pačių metų liepos mėnesį ir buvo nuteistas 15 metų pataisos darbų, jo turtas buvo konfiskuotas pagal Rusijos TFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnio 7 punktą, taip pat 11 straipsnį.

Teisminis procesas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1937 m. rugpjūčio 1 d., nors Ginzburg po ilgo ir negailestingo NKVD darbuotojų tardymo taip ir nepripažino savo kaltės, uždarame SSRS Aukščiausiojo teismo karinės kolegijos Maskvoje posėdyje ji buvo nuteista 10 metų laisvės atėmimo bausme bei politinių teisių atėmimu penkeriems metams pagal RFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnį. Iš jos taip pat buvo nuspręsta konfiskuoti visą jai priklausiusį turtą.

Teismo sprendimas buvo paskelbtas galutiniu, be teisės pateikti apeliaciją. Vėliau Ginzburg laiške SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo sekretoriui rašė, kad visas jos teismo procesas užtruko septynias minutes, įskaitant teismo atliktą jos apklausą ir nuosprendžio perskaitymą [5]

Įkalinimo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eugenija Ginzburg iš pradžių buvo kalinama Butyrkų kalėjime, Jaroslavlio tardymo izoliatoriuje. Vėliau ji buvo išvežta SSRS kalėjimo traukiniu į Vladivostoką ir įsodinta į garlaivio „Džurma“, kurio kelionės tikslas buvo Magadanas, krovinių skyrių. Magadane Ginzburg dirbo lagerio ligoninėje, tačiau netrukus buvo išsiųsta į atšiaurią sunkiųjų katorgos darbų Kolymos slėnio stovyklą, kur buvo paskirta į „bendrųjų darbų“ būrį ir greitai išseko. Krymo vokiečių gydytojas Antonas Valteris išgelbėjo jos gyvybę, rekomenduodamas ją paskirti lagerio slauge. Vėliau jie susituokė. Antonas Valteris buvo deportuotas dėl savo vokiškos kilmės.

1949 m. vasario mėn. Ginzburg buvo paleista iš gulago kalėjimo, tačiau penkerius metus turėjo išgyventi Magadane. Ji rado darbo vietą darželyje ir pradėjo slapta rašyti atsiminimus. 1949 m. spalio mėn. ji vėl buvo areštuota ir ištremta į Krasnojarsko kraštą, tačiau (jos prašymu) paskutinę minutę jos tremties vieta buvo pakeista į Kolymą. [6]

Reabilitacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Josifo Stalino mirties 1953 m. ir po pakartotinių, energingų Ginzburg skundų įvairioms valdžios institucijoms, kad jos byla būtų persvarstyta, ji buvo paleista iš tremties (1955 m. birželio 25 d.) ir jai leista sugrįžti į Maskvą. Ginzburg buvo reabilituota 1955 m.

Grįžusi į Maskvą Eugenija Ginzburg dirbo žurnaliste, taip pat rašė savo prisiminimus. 1967 m. ji baigė rašyti prisiminimų knygą „Atšiaurus maršrutas“ (angl. Journey into the Whirlwind), tačiau jos negalėjo išleisti SSRS. Tuomet rankraštis kontrabandos keliu buvo perduotas į užsienį ir 1967 m. išleistas Milano Mondadori grupės leidykloje ir Frankfurte prie Maino.[7] Eugenijos Ginzburg knyga buvo išversta į daugelį užsienio kalbų.

Eugenija Ginzburg mirė Maskvoje būdama 72 metų.

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eugenija Ginzburg yra Rusijos rašytojo Vasilijaus Aksionovo motina, buvusio Kazanės miesto tarybos nario Pavelo Aksionovo žmona. Jos antrasis vyras vokiečių kilmės gydytojas Antonas Valteris, su kuriuo įsidukrino našlaitę Antoniną Chinčinskąją, vėliau tapusią aktore Antonina Aksionova.

Eugenijos Ginzburg vyriausiasis sūnus iš pirmos santuokos Aleksejus Aksionovas dar būdamas vaiku mirė Leningrado blokados metu. Antrasis vyras Antonas Valteris mirė 1966 metais.

Knygos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Filmas apie Eugeniją Ginzburg[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2008 m. buvo pastatytas filmas, pavadinimu „Within the Whirlwind”, kuriame pasakojama apie Eugenijos Ginzburg gyvenimą ir įkalinimą Gulago lageryje. Eugenijos Ginzburg vaidmenį atliko aktorė Emily Watson.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Barbara Evans Clements, A History of Women in Russia: From Earliest Times to the Present (Bloomington, IN: Indiana University Press, 2012), p. 235)
  2. Didžiojoje Rusijos enciklopedijoje pateikta Eugenijos Ginzburg biografija [1].
  3. A. L. Litvin (comp.) Dva sledstvennykh dela Evgenii Ginzburg (Kazanʹ: Knizhnyĭ Dom: Taves, 1994), p. 21.
  4. A. L. Litvin (comp.) Dva sledstvennykh dela Evgenii Ginzburg (Kazanʹ: Knizhnyĭ Dom: Taves, 1994), p. 27.
  5. A. L. Litvin (comp.) Dva sledstvennykh dela Evgenii Ginzburg (Kazanʹ: Knizhnyĭ Dom: Taves, 1994), p. 6.
  6. A. L. Litvin (comp.) Dva sledstvennykh dela Evgenii Ginzburg (Kazanʹ: Knizhnyĭ Dom: Taves, 1994), p. 13-14.
  7. Christine Rydel, Dictionary of Literary Biography: Russian Prose Writers Since WWII (Thomson Gale, 2005: ISBN 0-7876-6839-7), p. 89.