Erikas Hakonarsonas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Eriko pergalė Svoldero mūšyje buvo didžiausias jo pasiekimas

Erikas Hakonarsonas (sen. skand. Eiríkr Hákonarson, kitaip Erikas Hakonsonas, norv. Erik Håkonsson, 9571024) – Ladės jarlas, Norvegijos valdovas (regentas), Nortumbrijos erlas.

Jis buvo vyriausias Ladės jarlo Hakono Sigurdsono pavainikis sūnus, legendinės Audos Hakonsdotir iš Ladės brolis. Dalyvavo Hjorungavagro mūšyje, Svoldero mūšyje ir Anglijos užkariavime. [1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Svarbiausi žinių apie Eriką Hakonarsoną šaltiniai yra XVII ir XIII a. karalių sagos – Heimskringla, Fagrskinna, Ágrip af Nóregskonungasögum|Ágrip, Knýtlinga saga, Historia Norvegiæ, Legendary Saga of St. Olaf ir Odro Snorasono (Oddr Snorrason) bei Teodoriko Vienuolio (Theodoricus monachus) darbai.
Anglosaksų šaltiniai yra negausūs, bet vertingi nes yra amžininkų liudijimai. Svarbiausi yra XI a. „Anglosaksų kronika“ (Anglo-Saxon Chronicle) ir (Encomium Emmae). Eriką minėjo ir XII a. istorikai Florensas iš Vorčesterio (Florence of Worcester), Viljamas iš Malmesberio (William of Malmesbury) ir Henris iš Hantingdono (Henry of Huntingdon).

Daug Eriko skaldų poezijos išliko karalių sagose ir yra amžininkų liudijimai. Svarbiausi yra Eijolfro Dataskaldo (Eyjólfr Dáðaskáld) Bandadrápa ir Haldoro Okristnio (Halldórr Ókristni) bei Tordro Kolbeinsono (Þórðr Kolbeinsson) kūriniai. Kiti skaldai, rašę apie Eriką yra Halfredas Vandredaskaldas (Hallfreðr Vandræðaskáld), Gunlaugras Ormstunga (Gunnlaugr Ormstunga), Hrafnas Onundarsonas (Hrafn Önundarson), Skulas Torsteinsonas (Skúli Þorsteinsson) ir Tordras Sjareksonas (Þórðr Sjáreksson).

Jaunystė[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai šaltiniai apie Eriko jaunystę yra Fagrskinna ir Heimskringla. Juose teigiama, kad Erikas buvo Hakono Sigurdarsono ir žemos kilmės moters, kurią Hakonas sutiko viešėdamas Uplande.[2] Hakonas nesirūpino barniuku ir perdavė jį auginti savo draugui.[3]

Kai Erikas buvo vienuolikos ar dvylikos metų buvo atvejis, kai Eriko ir jo įtėvio laivas prieplaukoje stovėjo greta Hakono laivo, dešinėje. Tada atvyko Hakono artimiausias draugas Skoptis (Skopti) ir pareikalavo Eriko, kad šie patrauktų savo laivą ir Skoptis galėtų savąjį pastatyti šalia Hakono, kaip Skoptis buvo įpratęs. Erikas atsisakė, o Hakonas įsiuto dėl berniuko išdidumo ir griežtai įsakė trauktis. Pažemintas Erikas turėjo paklusti.
Kitą žiemą jis atkeršijo už pažeminimą – laivu pasivijo Skopčio laivą ir nukovė Skoptį. Tai buvo pirmasis aprašytas Eriko žygis. Taip rašė jo skaldas Eijolfras Dataskaldas savo Bandadrápa.[4]

Sagose teigiama, kad nukovęs Skoptį Erikas nuplaukė į Daniją, kur jį priėmė Danijos karalius Haraldas Mėlyndantis. Po to, kai Erikas peržiemojo Danijoje, Haraldas padarė Eriką Romerikės ir Vingulmarko jarlu. Šios pietinės Norvegijos valdos nuo seno buvo Danijos įtakos sferoje.

Erikas po Hjorungavagro mūšio pasigaili kai kurių jomsvikingų. Christian Krohg iliustracija
Ladogos tvirtovė buvo pastatyta viduramžiais

Hjorungavagro mūšis[taisyti | redaguoti kodą]

Hjorungavagro mūšis buvo pirmos didelės Eriko kautynės. Šis mūšis buvo pusiau legendinis jūrų mūšis, vykęs X a. pabaigoje tarp Ladės jarlų ir įsiveržusio Danijos laivyno, kuriame buvo daug jomsvikingų. Mūšis aprašytas karalių sagose, kurios kaip šaltinis gana migloti. Pagal Heimskringlą Erikas, patartas tėvo, mūšyje vadovavo 60 laivų ir laimėjo. Po mūšio jis dovanojo gyvybę daugeliui jomsvikingų, jų tarpe – ir Vagnui Akasonui (Vagn Ákason).

Žygiai Baltijos jūroje[taisyti | redaguoti kodą]

995 m. Olafas Triugvasonas užgrobė valdžią Norvegijoje, tad Erikas buvo priverstas pasitraukti į Švediją.[5] Erikas Hakonarsonas tapo Švedijos karaliaus Olafo III ir Danijos karaliaus Sveino Šakotabarzdžio, kurio dukterį Gypą vedė, sąjungininkas.

Turėdamas bazę Švedijoje Erikas surengė kelis antpuolius į Rytus. Jis užpuolė kunigaikščio Vladimiro Sviatoslavičiaus žemes, apiplėšė ir sudegino Senosios Ladogos miestą (rus. Ста́рая Ла́дога, Staraja Ladoga; sen. skand. Aldeigja). Tai patvirtinančių rašytinių šaltinių nėra, tačiau XX a. 9-tą dešimtmetį Senąją Ladogą kasinėję tarybiniai archeologai aptiko įrodymų, kad X a. pabaigoje Ladoga degė.[6]

Erikas taip pat plėšė vakarinę Estiją (sen. skand. Aðalsýsla) ir Saremos salą (sen. skand. Eysýsla). Pagal Fagrskinna jis Baltijos jūroje kovojo ir su vikingais, buvo užpuolęs Ostergotlandą (Östergötland).[7]

Erikas Hakonarsonas
Gimė: 957 Mirė: 1024
Karališkieji titulai
Prieš tai:
Hakonas Sigurdarsonas
Ladės jarlas
995-1012
Po to:
Hakonas Eriksonas
Prieš tai:
Utredas Drąsusis
Nortumbrijos erlas
1016-1023
Po to:
Sivardas
Prieš tai:
Olafas Triugvasonas
Norvegijos regentas
1000-1012
Po to:
Sveinas Hakonarsonas ir Hakonas Eriksonas

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Erikas viduramžių šaltiniuose bei šiuolaikinėje literatūroje vadinamas skirtingai. Dažniausiai jis buvo vadinamas lot. Yric dux, bet lotyniškuose ir senąja anglų kalba rašytuose XI a. dokumentuose jis vadinamas Yric, Yrric, Iric, Eiric ar Eric. Senąja skandinavų kalba rašytuose šaltiniuose jis vadinamas Eiríkr jarl ar Eiríkr jarl Hákonarson, kartais - Eirekr. Šiuolaikiniai autoriai paprastai naudoja jo patronimą ir vadina jį Eiríkr Hákonarson arba kokiu nors variantu (t. y., Eirik/Erik/Eric Hakonarson/Håkonsson/Hakonson). Kai kurie vadina Eric of Hlathir ('Erikas iš Ladės' arba 'Erikas iš Hlatiro') ar Eric of Norway (Erikas iš Norvegijos'). Šiame straipsnyje jis vadinamas paprasčiausiu variantu Erikas.
  2. Pagal Fagrskinna Hakonas tuo metu buvo 15 metų amžiaus. Žr. Finley, 2004, p. 109.
  3. Heimskringla, Haralds saga gráfeldar, 8 skyrius
  4. Įvykis minimas tiek Fagrskinna, tiek Heimskringloje, abu šie šaltiniai citavo Bandadrápa as.
  5. Historia Norvegiae (Ekrem 2003, p. 95) teigia, kad teigia, kad Erikas perėjo pas Danijos karalių Sveiną (Sveinn), bet Ágrip (Driscoll 1995, p. 24), Fagrskinna (Finlay 2004, p. 111) ir Heimskringla (Snorri Sturluson 1991, p. 193–194) tvirtina, kad jis pasitraukė į Švediją. Heimskringla cituoja Þórðr Kolbeinsson eiles, kurios tai patvirtina.
  6. Žr. Jackson 2001, p. 108 ar internetinį leidimą adresu [1].
  7. Finlay 2004, p. 131.