Enantiodromija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Enantiodromija (iš sen. gr. ἐνάντιος + δρόμος „bėgimas priešais“) – Karlo Gustavo Jungo įvesta analitinės psichologijos sąvoka – principas, jog viskas pereina į savo priešybę.

Šis žodis paimtas iš Herakleito filosofijos, cituojamos Stobėjaus, kurioje teigiama, kad „iš gyvo pasidaro negyvas, o iš negyvo gyvas, iš jauno senas, o iš seno jaunas, iš budraus miegantis, o iš miegančio budrus, kūrimo ir žlugimo srautas niekada nesustoja“. Jungas enantiodromija vadina nesąmoningos priešybės pasireiškimą laiko sekoje. Kai žmogaus sąmoningą gyvenimą valdo absoliučiai vienpusė kryptis, tai ilgainiui susidaro tokia pat stipri nesąmoninga priešinga pozicija, kuri pradeda slopinti sąmoningą veiklą, o galiausiai ją nutraukia. Pasak Jungo, žmogus turėtų įtraukti į savo sąmonę besipriešinantį pasąmonės archetipą ir siekti priešybių sandermės.[1]

Enantiodromijos principą išreiškia uroboro, In ir Jang simboliai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Carl Gustav Jung. Psichologiniai tipai. Vilnius: Margi raštai, 2013.