Emma Ērenštreite
| Emma Ērenštreite | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1912 m. liepos 11 d. Mikeltuornis, Rusijos imperija |
| Mirė | 1987 m. lapkričio 5 d. (75 metai) Latvijos TSR |
| Tautybė | lyvė |
| Veikla | lyvių visuomenės veikėja, mokslininkė |
| Pareigos | docentė |
| Alma mater | Latvijos universitetas |
Ema Ėrenštreitė (latv. Emma Ērenštreite, 1912 m. liepos 11 d. – 1987 m. lapkričio 5 d.) – mokslininkė, lyvių visuomenės veikėja, viena iš lyvių ansamblio „Līvlist“ įkūrėjų.[1]
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė Mikeltuornyje. 17-os metų išvyko į Rygą, dirbo gamyklose ir įstojo į kultūros darbuotojų vakarinę gimnaziją. Per Antrąjį pasaulinį karą evakavosi į Rusiją. 1949 m. baigė Latvijos universiteto Ekonomikos fakultetą, 1956 m. apgynė mokslų kandidato laipsnį ir, dirbdama dėstytoja, tapo docente. 1958–1959 m. dirbo Ministrų Taryboje referente ir priklausė mąstytojų bei veikėjų grupei, vadintai nacionalkomunistais.[1]
Pagrindiniai E. Ėrenštreitės interesai aprėpė keletą jai artimų sričių: aukštųjų mokyklų ir švietimo problemas, aplinkosaugą ir visuomenės santykius, moterų vaidmenį visuomenėje. 7-ojo dešimtmečio antroje pusėje stengėsi kuo geriau susipažinti su lyvių padėtimi, jų istorija, kultūra ir kalba. Ji užmezgė ryšius su mokslininkais, tyrusiais lyvių istoriją, folklorą, kalbą ir etnografiją. Lyvių tautos diskriminaciją ir ignoravimą ji laikė bendrosios Sovietų Sąjungoje vykdytos mažųjų tautų naikinimo politikos dalimi, suprato, kur tai veda ir matė būtinybę priešintis bei pradėti apčiuopiamą darbą, kad visuomenė atkreiptų dėmesį, jog lyviai vis dar egzistuoja.[1]
Ji skatino Ventspilyje įkurti folkloro ansamblį. Rado bendraminčių Rygoje įsteigti ansamblį „Līvlist“, buvo jo vadovė, kol išvyko gyventi į Mikeltuornį. Daug jėgų skyrė Harijo Skujos didžiojo darbo, lyvių poezijos antologijos, leidybai, tačiau šis sumanymas, deja, nepavyko.[1]
E. Ėrenštreitė nuo savęs pradėjo kovą, kad lyvių tautybę būtų galima įrašyti pasuose. 1948 m. keisdama pasą pareikalavo įrašyti „lyvė“. Jokie argumentai nepadėjo ir ji gavo pasą be jokio tautybės įrašo. Ši ir daugybė kitų skriaudų paskatino su bendraminčiais R. Makina, O. Staltu, P. Dambergu, E. Zėberga ir kitais rašyti laišką partijos, valstybės ir valdžios institucijoms. Tai buvo padaryta 1978 m. rugpjūtį. Laišką pasirašė tiek patys lyviai, tiek žinomi rašytojai bei menininkai. Su bendraminčiais ji rūpinosi, kad Mikeltuornyje, Princių gimtinėje, būtų surengtos Poezijos dienos ir, pagerbiant lyvių poetus, 1978 m. rugsėjį Mikeltuornio kapinėse būtų pastatytas atminimo akmuo.[1]
Išsikėlusi gyventi į Mikeltuornį E. Ėrenštreitė dirbo vietinėje bibliotekoje ir naudojosi savo darbu siekdama sodiečius įtraukti į intelektualesnę veiklą, literatūrinius įvykius, skatino domėtis lyviais, jų istorija ir savo apylinke. Su seserimi Elvyra rinko etnografinius ir materialinės kultūros objektus, dalis jų pateko į Mazirbės mokyklos muziejų.[1]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 „Emma Ērenštreite“. Livones.net. Suarchyvuotas originalas 2025-06-12. Nuoroda tikrinta 2025-07-11.