Emanuel Swedenborg

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Emanuelis Svedenborgas
Emanuel Swedenborg, 1688-1772, ämbetsman (Per Krafft d.ä.) - Nationalmuseum - 15710.tif
E. Svedenborgo portretas (spėjamas autorius: Per Krafft vyr.)
Gimimo vardas Emanuel Svedborg
Gimė 1688 m. sausio 29 d.
Stokholmas, Švedija
Mirė 1772 m. kovo 29 d. (84 metai)
Londonas, Anglija
Palaidotas (-a) Upsalos katedra
Tautybė švedas
Tėvai Jesper Swedberg
Veikla mokslininkas, išradėjas, teologas, mistikas
Sritis gamtos mokslai, anatomija, kristologija
Alma mater Upsalos universitetas

Emanuelis Svedenborgas (Emanuel Swedenborg, 1688 m. sausio 29 d. – 1772 m. kovo 29 d.) – Švedijos mokslininkas, išradėjas, filosofas, teologas, mistikas. 1787 m. jo pasekėjai įkūrė Naująją bažnyčią.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė kaip Emanuelis Svedbergas vyskupo Jespero Svedbergo šeimoje. 1704–1709 m. studijavo Upsalos universitete. Vėliau keliavo po Europą, apie 1711 m. studijavo Oksfordo universitete. 1716–1747 m. buvo karaliaus Karolio XII patarėjas kalnakasybos ir metalurgijos klausimais.

Pradžioje Svedenborgas gilinosi į gamtos mokslus, domėjosi metalurgija, mechanika (sukūrė skraidančios mašinos modelį), geometrija, chemija, anatomija, fiziologija (ypač neurologija, kūrė neurono sampratą). Sukūrė įvairių prietaisų kalnakasybos, metalurgijos pramonei, navigacijai, karybai. Apie 1730 m. ėmė linkti link filosofijos, teologijos (jo pažiūroms turėjo įtakos Renė Dekartas, Gotfridas Leibnicas, Džonas Lokas, taip pat Platonas, Plotinas, Šv. Augustinas, Aristotelis).[1] 1744–1745 m. keliavo į Nyderlandus, vėliau apsistojo Londone. Tuo metu pradėjo regėti regėjimus ir pranašiškus sapnus. Atsidėjo dvasiniams apmąstymams, rašė traktatus.

1772 m. po širdies smūgio sukelto paralyžiaus mirė Londone. 1913 m. jo palaikai perlaidoti Upsalos katedroje.

Pažiūros[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

E. Svedenborgas siekė suderinti gamtos mokslus, racionalizmo filosofiją ir krikščioniškąjį apreiškimą, teigė gamtos, dvasinio ir Dievo pasaulių ryšį. Anot E. Svedenborgo, egzistuoja matematinis taškas, jungiantis begalinę būtį ir baigtinį pasaulį. Panašiai, pasak jo, per kraują ir smegenis žmogaus siela jungiasi su kūnu. Jo požiūriu, žmogus savo esme yra dvasia, bendraujanti su kitomis geromis ir blogomis dvasiomis. Jis neigė krikščionišką Švč. Trejybės doktriną ir vienintele Dievo apraiška laikė Jėzų Kristų, kuris išlaisvinęs žmoniją iš blogio, sunaikinęs jo galybę ir tapęs kliūtimi tarp žmonijos ir pragaro. Atmetė protestantišką sola fide („vien tikėjimas“) principą ir pabrėžė meilės (caritas) svarbą.

Nors pats Svedenborgas nebuvo religinis reformatorius, XVIII a. pab. Anglijoje, Švedijoje ėmė kurtis jo pasekėjų, laikiusių jį pranašu ir aiškiaregiu, būreliai. 1787 m. Anglijoje įkurta Naujoji bažnyčia, veikianti iki šių dienų.

1763 m. Svedenborgo regėjimais buvo susidomėjęs Imanuelis Kantas. Jo idėjos darė įtaką romantizmo, simbolizmo rašytojams (R. Emersonui, Š. Bodlerui, A. Strindbergui, V. B. Jitsui)[2], Karlui Gustavui Jungui ir kt.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

E. Svedenborgas išleido chemijos, mineralogijos, fizikos, astronomijos, fiziologijos, psichologijos ir kitų mokslo šakų veikalų.

Svarbiausi veikalai:

  • Filosofijos ir mineralogijos veikalai (Opera Philosophica et Mineralia 3 t. 1734 m.),
  • Dangaus mįslės, atrastos Pradžios ir Išėjimo knygose (Arcana Coelestia quae in Genesi et Exodo Sunt Detecta, 8 t. 1749–1756 m.),
  • Apie dangų, jo stebuklus ir pragarą (De Coelo et ejus Mirabilibus et de Inferno, 1758 m.),
  • Hieroglifinis raktas (Clavis Hieroglyphica, išleista 1784 m.),
  • Sapnų dienoraštis (Drömboken, parašyta 1743–1744 m., išleista 1859 m.).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Bergquist, Lars, Swedenborg’s Secret, London, The Swedenborg Society, 2005.
  2. Emanuel Swedenborg. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012