Elzė Jankutė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Elzė Jankutė (1894 m. liepos 16 d. Bitėnuose (dab. Pagėgių savivaldybė) – 1985 m. rugsėjo 9 d. Toronte, Kanada) – Mažosios Lietuvos kultūros veikėja, tautosakos rinkėja.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė Anės Puknytės ir Mažosios Lietuvos patriarchu vadinamo Martyno Jankaus šeimoje. Tarp aštuonių vaikų Elzė buvo vyriausia. 1913 m. mirus motinai, jai teko perimti ūkio šeimininkės pareigas. Kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, Pagėgių kraštą užėmė carinės Rusijos kariuomenė ir daug vietinių gyventojų deportavo į Rusiją. Iš tremties Samaros gubernijoje Jankų šeima grįžo 1918 m. be brolio Endriaus ir senelio Martyno, kurie ten mirė (brolis Nikas buvo žuvęs fronte).

Tėvas M.Jankus įsitraukė į Klaipėdos krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos judėjimą, buvo išrinktas į Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą. Kilus Klaipėdos sukilimui, jame dalyvavo ir Elzė Jankutė – buvo atsakinga už ginklų tiekimą sukilėliams.

Kai Nemuno dešiniajame krante esanti Mažosios Lietuvos teritorija įėjo į Lietuvos Respublikos sudėtį, Bitėnų kaimas tapo nepaprastai populiarus – visi skubėjo aplankyti garsųjį visuomenės veikėją Martyną Jankų. Svečių priėmimu rūpinosi E.Jankutė. Laisvalaikiu ji rinko senas Nemuno žvejų dainas, dalį jų įdainavo į magnetofono juostelę Švietimo ministerijoje. Elzė Jankutė krašte organizuodavo Motinos dienos minėjimus, priklausė Šaulių sąjungai.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1944 m. Jankų šeima paliko Bitėnus ir persikėlė į Šiaurės Vokietiją. Flensburge 1946 m. mirė tėvas, vėliau brolis Martynas. Likę gyvi Jankai nusprendė emigruoti į Šiaurės Ameriką: sesuo Urtė apsigyveno JAV, o Elzė Jankutė su broliu Kristupu ir seserimi Ede 1951 m. atplaukė į Kanadą. Šioje šalyje E.Jankutė taip pat aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą: išrinkta Mažosios Lietuvos rezistencinio sąjūdžio Toronto skyriaus vicepirmininkė, Lietuvių evangelikų moterų draugijos pirmininke, ilgus metus vadovavo Mažosios Lietuvos moterų rateliui.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]